Panevėžio aeroklubo muziejuje Stetiškiuose – Antrojo pasaulinio karo laikų relikvija, kokios pasaulyje reikėtų gerai paieškoti. Į oreivių rankas pateko 1944-aisiais prie Tytuvėnų numušto ir į ežerą nukritusio rusų naikintuvo dalys. Šių sovietų pasididžiavimu buvusių lėktuvų pagaminta apie penkis tūkstančius, o iki šių dienų išliko tik vienas. Kas unikalų eksponatą dovanojo Panevėžiui?
Unikalus eksponatas
Panevėžio aeroklubo muziejuje Stetiškiuose – Antrojo pasaulinio karo laikų relikvija, kokios pasaulyje dar reikėtų gerai paieškoti. Prieš keletą mėnesių į Aukštaitijos sostinės oreivių rankas pateko 1944-aisiais prie Tytuvėnų numušto ir į Bridvaišio ežerą nukritusio rusų naikintuvo JAK-3 sparnas. Šių sovietų pasididžiavimu buvusių naikintuvų per 1944–1945 m. pagaminta tik 4848. Bene vienintelis iki šių dienų išlikęs garsusis naikintuvas saugomas Le Burže aviacijos ir kosmoso muziejuje Paryžiuje.
Aeroklubo viršininko Broniaus Zaronskio teigimu, JAK-3 maždaug 300 kg sveriantis apdegęs sparnas ir keletas legendinio naikintuvo detalių bus tik išvalytos, tačiau neremontuojamos, kad išlaikytų savo autentiškumą.
Parsivežė ne vien sparną
Tai, kad unikalus eksponatas tapo Panevėžio aeroklubo nuosavybe, atrodo neįtikėtina likimo dovana. Sparną iš ežero ištraukęs Tytuvėnų ūkininkas Vytautas Mačiūnas keletą metų jį laikė garaže, relikvijos nepardavė nė siūliusiems už ją net tūkstančius eurų. Tačiau aviacijos šventėje sutikęs B.Zaronskį ūkininkas pasiryžo naikintuvo liekanas tiesiog padovanoti Panevėžiui.
Aeroklubo entuziastams beliko prie visureigio prisikabinti išsinuomotą priekabą ir dumti į Tytuvėnus.
Pasak B.Zaronskio, keliomis spynomis užrakintame garaže gulėjusį sparną į priekabą sunkiai įkėlė net šeši vyrai. Iš ežero ištrauktos ir į muziejų iš Tytuvėnų parvežtos naikintuvo detalės – nuo važiuoklės atitrūkęs ratas su padanga, kamera ir stabdžių trinkelės.
Ūkininkas Panevėžio aviatoriams taip pat dovanojo ežero dugne nuo Antrojo pasaulinio karo gulėjusį rusišką kareivio šalmą, maistui skirtą katiliuką su jo dugne aiškiai įskaitoma išgraviruota rusiška pavarde bei aviacinę bombą su atsiskyrusia sparnuote. Pievoje stebėjo oro mūšį
Kad Tytuvėnuose tyvuliuojantis iš penkių ežerų didžiausias Bridvaišio saugo Antrojo pasaulinio karo paslaptį, apylinkių senbuviams seniai buvo žinoma.
Miestelyje gyvenantis 83-ejų Jurgis Určinskas – vienas iš liudininkų, savo akimis mačiusių rusų naikintuvo tragediją.
„Kai 1944-aisiais maždaug už 8 kilometrų nuo Tytuvėnų prie Dubysos vyko mūšiai, buvau 15-os metų vaikėzas ir slėpiausi pievoje“, – pamena J.Určinskas.
Anot jo, vokiečiai buvo išplatinę pranešimus nesislėpti miškuose, geriau pievose, atvirose vietose, mat Tytuvėnai buvę miškais apaugę ir juose knibždėjo rusų kareivių.
Pievoje įsitaisęs J.Určinskas stebėjo, kaip nuo Radviliškio pusės per Tytuvėnus pietvakarių kryptimi viena po kitos skrido ir skrido sovietų karo aviacijos lėktuvų – bombonešių ir naikintuvų – grupės.
„Staiga iš priešingos pusės žemai atskrido vokiečių naikintuvas meseršmitas, palindo po bombonešiais ir pradėjo į juos šaudyti. Vokietį puolė rusų naikintuvai, bet vienas iš jų buvo padegtas“, – pasakojo karo įvykių liudininkas.
Pasak J.Určinsko, iš mūšio ore vokiečiams pavyko sveikiems išnešti kailį, tačiau JAK-3 apsipylė ugnimi.
Iškėlė kartu su pilotu
Tytuvėniškis matė, kaip degantis naikintuvas pasuko Bridvaišio ežero link. Spėjama, kad taip pilotas bandė gelbėtis nuo gaisro nepakeliamo karščio, mat kitų galimybių ištrūkti jam neliko. Pasak B.Zaronskio, 1944–1945 m. gamintais JAK-3 skraidydavę lakūnai neturėjo šansų katapultuoti, mat atrakinti naikintuvo gaubtą buvo įmanoma tik nusileidus.
Prie Tytuvėnų pamušto piloto manevras buvo nesėkmingas – besileisdamas užkliudė aukštus alksnius ir krito į ežero gelmes, vos
už 300 metrų nuo pievoje gulinčio J.Určinsko.
Pasak tytuvėniškio, manoma, kad naikintuvas Bridvaišio ežere išgulėjęs maždaug iki 1978-ųjų. Pats J.Určinskas nematęs, bet iš vietinių girdėjo, kad tais metais sovietų armijos kariai apsupo ežerą, iškėlė lėktuvą ir jį išsivežė. Operacija atlikta itin slaptai, civiliai gyventojai nė iš tolo prie Bridvaišio nebuvo prileidžiami. Pasakojama, kad ištraukto naikintuvo kabinoje rasti ir neišsigelbėjusio piloto palaikai. Rusų kariai arba užduotį atliko atmestinai, arba jiems net nerūpėjo surinkti visas lėktuvo liekanas.
Todėl ežerą sukausčius ledui, kaip pamena vietiniai, dar ilgai jo dugne matydavę naikintuvo dalis.
Dugną maišė ketvertą metų
Bridvaišio paslaptis masino vietinį ūkininką, miškininko specialybę įgijusį, bet aviacijos dvasia gyvenantį Vytautą Mačiūną. Vyras nusipirko nardymo įrangą ir ketverius metus šiltuoju sezonu maišydavo vietomis net 42 metrų gylį siekiančio ežero dugną. Prieš trejetą metų dar kartą panėręs netoli salos, maždaug 7 metrų gylyje V.Mačiūnas aptiko iš dumblo kyšančią padangą.
„Iš karto supratau, kieno ji“, – tvirtina tytuvėniškis.
Vyras sumeistravo originalų įrenginį istorinei relikvijai ištraukti. Ant dviejų valčių sumontavo veleną ir su draugu išplaukė žvejoti karo liekanų. Paniręs po vandeniu Vytautas prie naikintuvo sparno užkabino lyną, o valtyje likęs draugas, sukdamas veleną, traukė eksponatą į paviršių.
Pasak V.Mačiūno, po vandeniu daugiau nei 60 metų išgulėjęs naikintuvo sparnas atrodė kaip ką tik nukritęs – aplaužytas, apdegęs, vidinis kuro bakas irgi smarkiai nukentėjęs, tačiau kraštiniame dar būta kuro.
„Pajudinus sparną visas ežeras pasmirdo benzinu. Sparnas atrodė dar geriau nei dabar – visas blizgėjo, net tepalas ant guolių buvo likęs. Bet ištrauktas iš ežero pradėjo rūdyti“, – „Sekundei“ pasakojo Vytautas.
Į krantą, kur jau laukė padėti pasiruošę pagalbininkai, draugai sujungtas valtis irklavo mosuodami po vieną irklą.
Nesugundė nė tūkstančiai eurų
Trejetą metų radinys pragulėjo uždengtas V.Mačiūno garaže. Vyras neslepia per tą laiką sulaukęs ne vieno viliojamo pasiūlymo.
„JAK-3 buvo patys geriausi Antrojo pasaulinio karo naikintuvai, pagaminti iš aliuminio ir medžio. Kiekviena detalė rankomis šlifuota. Skaičiau, kad net vokiečių pilotai pripažino, jog šitas naikintuvas pralenkė meseršmitus.
Iš pradžių norėjau sparną garaže pasikabinti, buvo už jį siūliusių ir kelis tūkstančius eurų“, – kalbėjo V.Mačiūnas.
Tytuvėniškis atlygiu nesusigundė. Vyras puoselėjo idėją relikviją parodyti visuomenei. Tačiau dar labiau jį kurstė mintis, kad pagal numerius ant naikintuvo detalių žinovai galėtų atsekti juo skraidžiusio ir Bridvaišio ežere su gyvenimu atsisveikinusio piloto tapatybę.
„Man nereikia atlygio, noriu, kad būtų išsaugota istorija, anų laikų atminimas“, – tvirtina V.Mačiūnas. Rusų pasididžiavimas
Panevėžio aeroklubo viršininko B.Zaronskio teigimu, JAK-3 naikintuvo pagrindą sudarė metalinė konstrukcija, tik sparnų paviršiai buvo dengti specialia fanera. Tuščias lėktuvas svėrė 2105 kg. Tai vienas lengvesnių ir manevringiausių Antrojo pasaulinio karo naikintuvų. Jo greitis siekė iki 720–740 kilometrų per valandą, pakilti galėjo į 11 km 800 m aukštį, o nuskristi 700 km.
Antrojo pasaulinio karo metais prancūzų eskadrilės „Normandija–Nemunas“ lakūnai naikintuvais JAK-3 pasiekė daugiausia pergalių.
Pasak B.Zaronskio, ūkininko dovana aeroklubui – itin vertinga.
„Tokio eksponato nerasite ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje, nebent Paryžiuje“, – teigia aeroklubo viršininkas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
