„ExxonMobil“ Venesueloje
Nors žiniasklaidoje dažnai akcentuojamas buvusio Venesuelos prezidento Hugo Chavezo vaidmuo nacionalizuojant šalies naftos industriją, pamirštama, kad Venesuelos naftos kompanija „Petroleos de Venezuela“ (PDVSA) yra valstybinė (60 proc. akcijų priklauso valstybei) dar nuo 1976-ųjų. 1990-aisiais prasidėjusį didesnį šalies atsivėrimą užsienio investuotojams H. Chavezo vyriausybė pristabdė, tarytum sugrąžindama šalį į ankstesnės politikos vagą. 2005-aisiais Venesuelos vyriausybė „ExxonMobil“ ir kitoms šalyje veikusioms naftos korporacijoms pateikė ultimatumą, kuriame nurodytos galimo tolesnio bendradarbiavimo su PDVSA sąlygos, iš jų svarbiausia – didesni mokesčiai į Venesuelos iždą. „ExxonMobil“ su tuo nesutikus, jos Cerro Negro verslovės Orinoko juostoje projektas buvo pasisavintas vyriausybės.
PDVSA kompanijos pasiūlyta kompensacija „ExxonMobil“ netenkino, dėl to Venesuelai buvo pateikti net du ieškiniai. Dar 2012 metais Tarptautiniai prekybos rūmai nurodė PDVSA sumokėti kompanijai „ExxonMobil“ 907 milijonus JAV dolerių (vietoj korporacijos prašytų 12 milijardų), atėmus įvairias „Exxon“ skolas Venesuelai, susidarytų tik 255 milijonai dolerių. Šis ieškinys neturėtų dubliuotis su anksčiau minėtu 1,6 milijardo ieškiniu, tad netolimoje ateityje galima tikėtis galutinio verdikto.
„Ultimatumas, pateiktas „ExxonMobil“, yra labiau politinis nei ekonominis, – teigia akademikas Paulas Kelloggas. – Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas laikosi poste dėl savo ryšių su slaptosiomis tarnybomis, viešų debatų gniaužimo ir savo įsipareigojimo iškelti Rusiją kaip galingą žaidėją pasaulio politikoje. Šitoks korupcijos ir represijų pasaulis yra pažįstamas ir „ExxonMobil“ savininkams. Hugo Chavezas laikosi poste, nes milijonai yra pasiryžę kovoti prieš multinacionalines korporacijas ir jų vietinius sąjungininkus. Revoliucinis judėjimas gąsdina „ExxonMobil“. Žinoma, sulėtėjusi po H. Chavezo mirties Venesuelos ekonomika kelia klausimų apie šalies naftos industrijos pajėgumą ir apie tai, ko reikia šioms problemoms išspręsti, tad teigti, kad „ExxonMobil“ pasitraukimas iš rinkos šalies revoliucijai išėjo tik į gera, irgi negalima.
„ExxonMobil“ kontroversija
Bylinėjimasis su Venesuela formuoja „ExxonMobil“ įvaizdį kaip neteisėtai užsipultos pusės, tačiau šios korporacijos istorija ir Lotynų Amerikoje, ir kituose žemynuose šį įvaizdį gali greitai pakeisti. Nevyriausybinė organizacija „Corporate watch“, ne vienus metus kaupianti informaciją apie didžiųjų korporacijų veiklą ir nusikaltimus, pristato itin išsamų „ExxonMobil“ profilį, paminėdama jos didžiausius nusikaltimus.
Vienas jų nusakomas Indonezijos darbuotojų iškeltame ieškinyje. Anot „The New York Times“, ieškinyje teigiama, kad kompanijos įmonių darbuotojai ir jų šeimos tapo „žudynių, kankinimų, pagrobimų ir išprievartavimo aukomis, o tai vykdė „ExxonMobil“ gamtinių dujų rezervą saugančių Indonezijos karinių pajėgų kariai“. Išsamesnėse detalėse vardijamuose pavyzdžiuose yra ir kaltinimas pačiai „ExxonMobil“, nurodant, kad kompanija teikia laikinas pašiūres, kuriose karininkai kankino sulaikytuosius, bei įrangą – ekskavatorius – masiniams kapams kasti. Net ir darbininkų teisių ir saugumo gynimu nepasižyminčiai korporacijai ši byla atrodo itin groteskiška.
Į „ExxonMobil“ nusikaltimų sąrašą įeina ir naftos gręžinių gręžimas be leidimo (nemokant mokesčių) Teksaso valstijoje, nelegali ar leistiną ribą viršijanti vandens, oro ir dirvožemio tarša, sąmoningas pavojingų atliekų išleidimas neleistinose vietose bei kiti, ne ką mažesni, nusikaltimai. Bendradarbiavimas su ne visai demokratiškomis vyriausybėmis, savo darbuotojų saugumo nepaisymas ir nesiskaitymas ne tik su kitų šalių, bet ir su savo – JAV – įstatymais yra, deja, ne korporacijos juodinimas, o tiesiog keleto jos istorijos detalių įvardijimas. „ExxonMobil“ istorija kelia ir bendresnių klausimų – apie naftos korporacijų galią tarptautinėje politikos arenoje.
Naftos korporacijų galios klausimas
„ExxonMobil“ pavyzdys nėra išskirtinis tarp didžiųjų korporacijų: nesiskaitoma tiek su žmogaus teisių, tiek su gamtos apsaugos ar kitais įstatymais. Ir nors Venesuelos ieškinio verdiktą galima laikyti vyriausybės laimėjimu prieš šią kompaniją, šis atvejis atrodo labiau išimtis nei taisyklė. Visų diskusijų, susijusių su naftos korporacijomis, greitai apžvelgti tikriausiai neįmanoma, tačiau svarbu paminėti vieną.
Tai – politinė atskaitomybė. Pirma, kiek jos yra įvairiuose prekybos susitarimuose tarp vyriausybių ir nevietinių korporacijų? Kitaip sakant, kiek įtakos turi patys piliečiai priimant nacionalinio lygio susitarimus, tiesiogiai ar netiesiogiai paveiksiančius jų kasdienį gyvenimą? Ar egzistuoja stipri viešųjų debatų kultūra politinėje šalies arenoje? Ar protestai yra efektyvūs kokiai nors sutarčiai stabdyti? Susitarimai pasirašomi už uždarų durų net ir valstybėse, laikomose demokratiškomis, o ką jau kalbėti apie nedemokratiškai į valdžią atėjusių vadovų sprendimus. Korporacijoms ir jų „gimtosioms“ šalims šie sprendimai gali būti labai svarbūs, tą puikiai iliustruoja vien JAV praeito amžiaus pirmoje pusėje remtos diktatūros Centrinės Amerikos valstybėse siekiant padėti korporacijos „United Fruit Company“ veiklai jose.
Antra, išlieka pačių naftos ir kitų korporacijų atsakomybės klausimas. Tai yra, kaip jos privalo reaguoti, kai kas nors vyksta ne taip, kaip žadėta. Išsiliejusi nafta, minėtieji žmogaus teisių pažeidimo atvejai, vietinių gyventojų sveikatai grasinantys padariniai: jei korporacijos teigia, kad šitokių incidentų išvengti tiesiog neįmanoma, visada įmanoma pareikalauti už juos teisiškai atsakyti. Turbūt viena garsiausių bylų yra iškelta, tiesa, ne naftos, o chemijos korporacijai „Dow Chemical Company“: ši kompanija iki šiol vengia sumokėti už 1984-aisiais, prieš trisdešimt metų, Indijos Bhopalo regione nutekėjusių dujų padarinius vietinių gyventojų sveikatai. Didinti atsakomybę prieš piliečius šalių, kuriose korporacijų veikla turi savo neigiamus padarinius, galėtų padėti stipresni reguliaciniai mechanizmai ir adekvačios baudos. Nenuostabu, kad aplinkosaugos reikalavimų pažeidimai nesiliauja, nes baudos už juos nesudaro bent kiek svaresnės milijardinio korporacijų pelno dalies.
Į gatves prieš tarptautines prekybos organizacijas, tokias kaip Pasaulinė prekybos organizacija, ar prieš sutartis, tokias kaip šiuo metu svarstoma Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės sutartis, einantys demonstruoti piliečiai dažnai pristatomi kaip piktų ir neapsišvietusių žmonių minia, besipriešinanti globalizacijos nešamam progresui. Vis dėlto, žinant ne tik naftos milžinių, bet ir bent kelių kitų multinacionalinių korporacijų istoriją, šitokie protestai gali pasirodyti ne kaip priešinimasis pažangai, o kaip siekis mažinti korporacijų galią politinėje arenoje.
