Pašlijusi psichinė sveikata ir depresija – šiuolaikinės visuomenės rykštė, tampanti 90 proc. savižudybių priežastimi. „Antraščių“ pakalbinta graikų europarlamentarė Evangelia Tzampazi psichikos sveikatą vadina didžiausia visuomenės gėrybe ir ragina imtis aktyvios prevencijos, neleidžiančios įsišaknyti psichikos ligoms.
Kokia europiečių psichikos sveikatos būklė?
Psichikos sveikata – didžiausia visuomenės gėrybė, tačiau europiniame lygmenyje jai skiriama nepakankamai dėmesio. Mano pranešimas siekia tapti gairėmis, leisiančiomis sumažinti milžiniškus skirtumus tarp ES valstybių.
Žinoma, statistika ne visuomet tiksli – negalime besąlygiškai lyginti sakykime Latvijos ir Graikijos duomenų, kadangi graikai religiniais sumetimais neviešina savižudybių. Vis dėlto, naujosios ES narės deda milžiniškas pastangas bandydamos gerinti savo žmonių psichikos sveikatos būklę.
ES gali padėti keistis gerąja patirtimi. Anglijos pavyzdys – prevencinė parama neįgaliesiems, kurie turi padidintą riziką patekti į psichikos susirgimų pinkles.
Manoma, kad iki 2020 m. depresija taps pagrindine išsivysčiusių pasaulio šalių liga ir antra neįgalumo priežastimi. Kaip tai paaiškinti?
Depresija ir po jos neretai sekanti savižudybė – nematomas ES priešas, neretai nusinešantis daugiau gyvybių, nei avarijos. Problema – paramos ankstyvaisiais psichikos sutrikimų etapais stoka. Tikiu švietimo, prevencijos ir diagnostikos programų, vaikų problemų įžvelgimo svarba. Tai neleidžia įsisenėti ligoms, tuomet dar neprireikia vaistų.
Kaip ES galėtų sumažinti savižudybių skaičių?
ES kasmet nusižudo 59 tūkst. žmonių, 90 proc. atvejų priskiriami psichikos sutrikimams. Jei išvengsime jų, išvengsime ir savižudybių. Prevencijai išleisti pinigai sugrįžta – neprarandame darbingų žmonių, vietoj sielvartaujančių šeimos narių turime aktyvius visuomenės narius.
Europiniai pinigai galėtų būti naudojami įvairioms programoms, o vietinė bendruomenė privalo įsiklausyti į psichikos sutrikimų turinčių žmonių reikmes.
Esate vieta iš fizinę negalią turinčių Europos Parlamento narių – kaip sekasi vykdyti asmeninę kovą?
Su neįgalumu esame kartu jau 48 metus. Būdama dešimties mėnesių gavau poliomielitą – nuo tų laikų turiu judėjimo sunkumų. Man labai padėjo tėvai, natūraliai vertinę neįgalumą. Taip klostėsi ir mano gyvenimas, turėjau pilnavertę paauglystę – pati rinkausi, su kuo šokti, nesigėdinau metalinės „Roboto policininko“ kojos, dėvėjau sijoną.
Vėliau aplankė kiti džiaugsmai – vaikai. Kuomet pradinėje mokykloje jų klausė, kaip jie jaučiasi turėdami motiną neįgaliojo vežimėlyje, jie sakė turintys pačią gražiausią mamą...
Visuomet kovojau už neįgaliųjų mobilumo didinimą. Absurdiška, jei fizinę negalią turinčiam žmogui reikia įveikti laiptus! Padaryti tinkamus nuvažiavimus ir ženklus nėra brangiau, nei įrengti įprastą infrastruktūrą! Europos Parlamente padėtis kone ideali – visuomet sulaukiu greito atsako į savo prašymus.
