Klausimas apie galimą dar vieno prezidento apkaltą iškyla visai natūraliai, kai peržvelgiame Lietuvos politinių įvykių seką ir sugretiname tam tikrus momentus.
Prezidentas Valdas Adamkus pirmadienį nusprendė išimties tvarka Lietuvos Respublikos pilietybę suteikė pabėgėliui iš Afganistano ir JAV pilietei, atsižvelgdamas į jų nuopelnus mūsų valstybei, ryšius su Lietuva ir integraciją į visuomenę.
Konkretūs nuopelnai Lietuvai įvardyti kaip valstybės paslaptis. Konservatoriai pasakytų - duokim pilietybę tegul nors ir pabėgėliui iš Afganistano be nuopelnų Lietuvai, kad tik ne Ivanui, nors ir iš Lietuvos, nors jam ir būtų už ką. Žodžiu, jo bet kokia kaina negalima prileisti ne tik prie vamzdžio. Galbūt.
Taip greičiausiai mano ir V.Adamkus, sąmoningai lipdamas ant to paties pilietybės grėblio, ant kurio kartą teko užlipti prezidentui Rolandui Paksui. Taip, prezidentas turi teisę išimties tvarka suteikti pilietybę, tačiau Lietuvoje nėra žmogaus, kuris nežinotų, kuo tai baigėsi R. Paksui, kuris pasinaudojo šia Konstitucijos jam suteikta išskirtine teise.
Akivaizdu, kad šitaip nerūpestingai elgdamasis, V. Adamkus, kuris ir taip nėra, švelniai tariant, stiprus valstybės vadovas, tampa dar ir pažeidžiamas. Tad, šitaip klostantis įvykiams, galime prognozuoti du Lietuvos politinės ateities scenarijus.
Pirmas - V. Adamkus ir toliau lieka prezidentu, reiškiančiu nusistebėjimą, susirūpinimą, kartais pasipiktinimą, bet realiai - užimančiu pasyvią poziciją. Tai reiškia, kad Lietuvoje ir toliau niekas neprisiima asmeninės atsakomybės ir nesistengia sustabdyti gilėjančios šalies moralinės ir politinės degradacijos. Žmonių nepasitikėjimas valdžia auga. Geresnių permainų sulaukti tikimasi tik savo paties pastangomis arba, tai mažai tikėtina, laukiama naujų rinkimų rezultatų.
Antras scenarijus - V. Adamkus, kaip valstybės vadovas ir žmogus, norintis į istoriją įsirašyti didžiosiomis raidėmis, pagaliau ryžtasi ir ima nesitaikyti su susiklosčiusia netvarka. Tokiu atveju mūsų neišvengiamai laukia dar viena prezidento apkalta. „Nepatogiam“ prezidentui ir mums visiems reikėtų laukti pažymos, panašios į garsiąją Mečio Laurinkaus pažymą 2003-ųjų rudenį. Tik šį kartą jos autorius greičiausiai bus jau dabartinis saugumo šefas. Ir vėl pažyma aplenks ne tik ministrą pirmininką, bet ir patį prezidentą. „Atsitiktinai“ pažyma pasirodys ant Seimo pirmininko Artūro Paulausko darbo stalo. Iš kabineto išėjęs jis nutaisys suglumusią veido išraišką, kuri reikš: „Nacionalinis saugumas - pavojuje“. Greičiausiai per LTV „nutekės“ informacija, kad vienas V. Adamkaus patarėjų susijęs su tarptautiniais teroristais ir yra tiesiogiai bendravęs su afganistaniečiu Mahomedu, kuriam V. Adamkus, kaip tyčia, prieš kelis mėnesius yra suteikęs pilietybę! Be jokių nuopelnų.
Kas galės paneigti, kad saugumas prieš tai neinformavo prezidento apie patarėjo ryšius su teroristais? Ir kaip tada teks pasiaiškinti dėl pilietybės suteikimo? Toliau - Seime sudaroma komisija ištirti žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją. Komisijai vadovauti paskiriamas ne kas kitas, o jau patirtį panašių komisijų veikloje turintis Seimo narys Raimundas Šukys. Komisijų darbas neturėtų trukti taip ilgai kaip per R. Pakso apkaltą. Arba V. Adamkus atsistatydins pats, arba Seimo sprendimas bus vienareikšmis - turime būti visiems lygiai teisingi - kaltas! Tokiu atveju, mes su jumis ir vėl, anot politologų, būsime išlaikę demokratijos egzaminą pasaulio akyse, o Lietuva iš kitų valstybių išsiskirs kaip dukart apspjaudžiusi savo prezidentą.
Kurį kelią pasirinks V. Adamkus - pamatysime, bet Seimo pirmininkui, manyčiau, naudingesnis būtų antrasis variantas. Gėdingai pralaimėti Seimo rinkimai vienmandatėje apygardoje įspėja, kad su rinkėjų pagalba į Daukanto aikštės rūmus pakliūti nepavyks. Ne bėda - yra kitų būdų nors ir laikinai pasiekti išsvajotą prezidento postą ir, regis, Seimo pirmininko komanda šiuo klausimu jau seniai aktyviai dirba.
Evaldas Lementauskas yra Liberalų demokratų partijos pirmininko pavaduotojas.
„Omni laiko“ redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su straipsnyje išdėstytais teiginiais.
