Po nacionalinę reikšmę įgavusios Eurovizijos pirmojo naujokų atrankos turo pasipila krūvos keiksmų. „Kritikai“, negailėdami kandžių replikų ir remdamiesi nihilizmo filosofija (kuri dar niekada niekam nedavė nieko teigiama), kritikuoja visus (išskyrus save).
Nepatenkinti žiūrovai kaip visada naudojasi proga išlieti nepagrįstą pagiežą. Žinoma, kai kas įžvelgia ir šį tą teigiama (norėtųsi už tai padėkoti aukštesniosioms jėgoms). O kaip į visą šį „furorą“ žvelgia eilinis Eurovizijos atrankos dalyvis?
Jis visų pirma džiaugiasi, nes turėjo galimybę, nes peržiūrėjęs įrašą gali ranką prie širdies pridėjęs pasakyti: „Kaip gerai, kad tą vakarą buvau būtent ten ir veikiau būtent tai“. Tai patvirtina ir kolegai paskambinęs patyręs vokalo mokytojas, kuris džiaugiasi, kad jo mokiniai gražiai padainavo. Nes dalyvis nulipdamas nuo scenos matė besišypsančius veidus, girdėjo plojimus. Ir suprato, kad kai kuriems šis renginys vis dėlto sukelia teigiamų jausmų. Pagaliau muzika, kad ir populiarioji, – tai menas, ar ne? O menas suprantamas įvairiai. Svarbiausia jo funkcija – duoti peno dvasiai, kad ir minimalaus.
Vis dėlto muzikoje, ypač jeigu ji susiejama su reginio reikiamybe, irgi galima įžvelgti tam tikrų, iš dalies objektyvių kriterijų. Štai jums paprasčiausių paprasčiausi: dainavimo kokybė, reginio patrauklumas.
Nežinau, kaip mano kiti, bet dalyvis nematė to objektyvumo minimumo. Lyg ir pagrindiniais ekspertais (nes eteryje vaidenosi dažniau nei tikrus balus dalijusi komisija) buvo parinkti tokie personažai: vienas, žiaumodamas ir gromuliuodamas, vis bandė pasakyti ką nors esą juokingo (tiksliau – labiau įžeidžiančio), o kitas tiesiog bandė ką nors pasakyti. Dalyvis nemano, kad tai tragedija. Tegul būna tie „kandžiai“. Tačiau jis nori girdėti mažiau replikų dėl vieno atlikėjo figūros ar kito pižamos. Tai ir taip puikiai matyti, ypač studijoje. Beje, vienas žymus lietuvių literatūros klasikas yra pasakęs, kad kartais neaišku, ko nori kritikas – ar saldaus, ar silkės, ar į snukį. Pabandykite šią lygtį išspręsti patys, į kintamojo vietą įrašę linksmuosius „kandžius“.
O jeigu jau reikalingi ekspertai, komisijos ir t.t., tai kodėl dalyvis turi būti vertinamas neaiškiais kriterijais? Jau minėjau, kad reikalingas objektyvumo minimumas. O tikroji komisija, kuri laiką leido slaptai atskiram kambariuke, savo kriterijų taip ir nepateikė. Jos vertinimai buvo apibendrinantys, tačiau norėjosi išgirsti jų nuomonę apie vieną ar kitą konkretų dalyvį. Nes toks ilgas slaptas tarimasis ir vakaro atomazga tapęs galutinio vertinimo skelbimas dalyviui panašėja į prisiekusiųjų teismą, o ne į bent iš dalies minimalų objektyvumą. Dalyvis taip ir nesuprato, kodėl jis užėmė štai tą vietą, o kitas muzikantas – štai aną.
Jeigu atsisakome objektyvumo, tai kam apskritai reikalinga komisija? Tegu vertina žiūrovai. Tegu rodo savo simpatijas. Bet turbūt taip negalima – juk praėjusiais metais Laura didžiojoje Eurovizijoje užėmė paskutinę vietą. Ji buvo išrinkta žiūrovų. Taigi šiais metais galime grąžinti komisijas. Deja, kompetencija šioje srityje – reliatyvi sąvoka.
Taigi šiais metais muzikantai suskirstyti į naujokus ir patyrusius, kurie iš karto patenka į pusfinalį. Nors tai atrodo daugiau ar mažiau teisinga, dalyvis nėra patenkintas, nes „naujokas“ – irgi santykinė sąvoka.
Štai naujokas Antanas dainuoja, tiksliau, bando dainuoti. Aplink jį „ant prikolo“ sukasi, suprask – šoka, neseniai LRT klube alutį gurkšnojęs vaikinas. Išsijungia Antano mikrofonas. Dalyvis neišgirsta pusės Antano dainos. Vaizdelis, kaip anksčiau buvo madinga sakyti, tikrai nekoks. Žinote, dalyviui Antano daina visai patiko – linksma, įdomūs žodžiai. Tačiau norėtųsi išgirsti ją visą. Ir be to kito veikėjo (eitų toliau alaus gerti). Juk už ką dabar balsuoti – už Antaną, pusę dainos ar už „šokėją“?
Na, žiūrovai balsavo už Antaną, nes jis, kaip ir visi kiti trys į tolesnį etapą patekę muzikantai, jau matytas. Jau girdėtas, jau spėta juo susižavėti. Komisija jo neįtraukė į „laimingųjų ketvertuką“. Tačiau nedviprasmiškai davė suprasti – tik todėl, kad vis tiek žiūrovai už jį balsuos. Nesuklydo ekspertai.
Ar Antanas naujokas? Na, anksčiau Eurovizijos atrankoje jau buvo precedentas, kai „B‘Avarijos“ vyrukai pareikalavo leisti pakartoti jų dainą dėl, regis, nežymių techninių nesklandumų. O štai Antanui ir laidos rengėjams „dzin“. Įdomus naujokas, kurio sėkme labiau pasitikima nei gerą dešimtmetį Lietuvoje populiarių atlikėjų.
Taigi dalyvis susimąsto – ar teisinga į vieną atrankos „dėžutę“ sudėti tiek jau žinomus, „ant bangos“ esančius atlikėjus, tiek jį? Groti ir dainuoti mokantį, tačiau, deja, nepažįstantį muzikinio pasaulio „ryklių“ bei „šamų“ ir dar nespėjusį išgarsėti.
Vis dėlto dalyvis nenusimena – juk pasirodė lyg ir visai neblogai. Nors galutiniai balsavimo rezultatai šiek tiek stebina. Neaišku, kaip Antanas surenka balų maksimumą, nors komisija jam skyrė septintą vietą. Neaišku, kodėl „apatinio“ ketvertuko muzikantai „sumaišyti“ bet kaip, su visokiais balais. Na, vėliau (po poros dienų) lyg ir atsiprašoma, teigiama, kad kompiuterių sistemoje įsivėlė klaida. Tačiau vis tiek tai nekeičia galutinio rezultato – į kitą etapą patenka tie, kurie ir turėjo patekti. Dalyvis tai žino ir neginčija. Bet jam vis tiek neaišku, kaip tose lentelėse galėjo atsirasti vienuoliktas dalyvis, kuris gavo net 47 žiūrovų balsus?!
Nors priežasčių būti nepatenkintam yra gana daug, dalyvis neliūdi. Nes internete atranda komentarų, kurie nekeikia, kurie neteigia, kad čia buvo „cirkas“, kad atlikėjai nevykėliai, o laidos rengėjai tuo naudojasi. Dalyvis, kaip ir tada scenoje, supranta, kad visai geras dalykas ta Eurovizija. Gali padainuoti; į kitus muzikantus pasižvalgyti; vieniems patinka vieni, kitiems kiti – juk negalime vieningai nuspręsti, jog štai egzistuoja Eurovizijos sėkmės formulė, tik va tai tau, nerandame mes jos.
Be to, dalyvis supranta, jog gal ir sunku sudaryti tokias atrankos taisykles, kad būtų patenkinti visi: niekam nežinomi naujokai, visiems žinomi naujokai, scenos grandai, linksmieji žiūrovai, piktieji žiūrovai ir Višinskis. Visada kas nors būna labiau patenkintas nei kitas (štai jums dar viena lygtis). Tai irgi santykinis dalykas. Nieko nepadarysi.
Tad supratus šią banalią tiesą norisi paklausti – kam tos neigiamos emocijos? Štai dalyvis tiesiog mėgsta muziką. Ne visada nepriekaištingai atliekamą, ne visada madingą. Tačiau juk galime išsirinkti, po to galbūt ir vėl pralaimėti. Na, ir kas. Juk pati muzika svarbiau nei pergalė. Eurovizija neturi tapti Žalgirio mūšiu. O muzika – karo priemone.
P.S. Visus manančius, kad Eurovizijos atranka ir kiti muzikiniai renginiai, kuriuose dainuojama gyvai, yra cirkas ar absurdo spektaklis, dalyvis maloniai ragina kurti saviveiklinius orkestrus, agitbrigadas ir kapelas. Jūsų lyg ir reikia Lietuvai.
Mažvydas JastramskisGrupės „Hola“ gitaristas
