Padirbėta iš peties. Pusantro tūkstančio Lietuvos valdininkų ir diplomatų ne vienus metus plušėjo mokymuose ir kėlė kompetenciją, ruošdamiesi pirmininkavimo iššūkiams. Ministrai prezidentūroje laikė kalbų egzaminą žodžiu. Amatininkai kepė suvenyrus, o Vilnius paskutinę minutę pasipuošė išlygintomis gatvėmis.
Nuskambėjus pirmininkavimo pradžią žyminčioms fanfaroms svečiai iš užsienio nuo ankstyvo ryto iki sutemų žarstė komplimentus Lietuvai ir ragino vieni kitus imtis Europos pamatų remonto. Vietos politikai spaudė ranką garbiems svečiams ir žadėjo atvesdinti į Europą Ukrainą, mažinti niekaip nemažėjantį jaunimo nedarbą, auginti neaugančią ekonomiką ir tepti girgždančias pinigų bei bankų sąjungas. Suskaičiuoti viščiukus galėsime po šešių mėnesių. Lietuvos darbo kokybės įvertinimą lems ne paminklu tapusios Valdovų rūmų menės ar dulkėti stalčiuose pasmerkti kaklaraiščiai, papuošti tautine atributika, o suderėtų teisės aktų skaičius.
Vieni gąsdina, kad Lietuvos laukia neišpasakytai sunkus pusmetis, mat teks derinti daugiau nei įprasta klausimų. Kiti ramina – Europos Parlamentas ruošis artėjantiems rinkimams, todėl bus sukalbamesnis. Pirmininkavimo krikštą gavę vengrai perspėja – neapžiokite pernelyg didelio kąsnio.
Politikai trimituoja apie šalies garsinimą bei verslo galimybes ir nori tikėti, kad vadovavimas ES Tarybai suteiks galimybę tarptautinės arenos šviesoje įgyvendinti nacionalinius interesus. Užsienio diplomatų šturmas labai greitai numalšins šias ambicijas. Liks tik rutina ir sunkus darbas kasdienėse derybose.
Pirmininkavimas tapo nemokama dovana Lietuvai. Sostinės viešbučiai, restoranai ir tušinukų pardavėjai metų pabaigoje skaičiuos riebesnį pelną. Pasipuošęs Vilnius džiugins ne tik svečius, bet ir miestiečius. Pora šimtų renginių suteiks progą gyventojams iš arti susipažinti su ES politikos virtuve. Tačiau svarbiausia – per pusę metų politikų, diplomatų ir valdininkų armija dėl žliaugiančio prakaito ir streso įgis neįkainojamos patirties, kurią ateityje galės panaudoti šalies labui.
Bene didžiausią nerimą lietuviškam būdui kelia reputacija. Kokią žinią paskleisime pasauliui apie gintaro kraštą? Ar Lietuvos vardas pagarbiai skambės kiekvieno europiečio lūpose? Kiek turistų užplūs gimtą kraštą pasigrožėti unikalia gamta ir nepakartojamu kultūros paveldu? Ar tūlas prancūzas bei britas Vilniaus nebepainios su Ryga, o lietuvių su rusais?
Būrys žurnalistų gaudys kiekvieną Tarptautinio valiutos fondo direktorės Christine Lagarde bei Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Barroso žodį. Šiokio tokio dėmesio sulauks ir vienas kitas didesnio kalibro vietos politikas. Deja, Vilniui lemta atlikti scenos, o ne pagrindinio personažo vaidmenį. Pirmininkavimą ES Tarybai perėmusios Lietuvos pareiga – pasirūpinti, kad Europos teatro aktoriai galėtų tinkamai atlikti savo pareigas. Ažiotažą ir pirmąsias spaudos antraštes garantuoja tik ant scenos išdygęs pajacas, o ne užkulisių darbininkas.
