Ekonomistas, politologas, Berklio universiteto Kalifornijoje profesorius, JAV demokratų partijos politikas, daugelio knygų autorius Robertas Reichas savo tinklaraštyje ir Londono dienraštyje „Financial Times“ mąsto apie Amerikos ekonomiką ir kodėl ji dar vis tik vos vos atsigauna.
Tai turi pasekmių ir Europai. Problema, anot R. Reicho, „ glūdi ne pasiūloje. Bendrovių pelnas vis dar nemažas. Didžiosios kompanijos sėdi ant pinigų maišų, jos, taip pat ir vidutinio dydžio bendrovės, lengvai gali žemomis palūkanomis skolintis dar daugiau.
Ne, problema yra paklausos pusėje. Amerikos vartotojai, kurie sudaro 70 proc. visos ekonomikos, nepajėgia ir nesiryžta pirkti tiek prekių, kad tą ekonomiką išjudintų. Jie pagrįstai būgštauja, kad neišgalės apsimokėti sąskaitų ar išleisti vaikus į aukštąjį mokslą ar patys sulaukti saugios pensijos. Bankai irgi turi pagrindo jiems neskolinti.
Bet kol vartotojai laiko užspaudę tuštokas pinigines, tol kompanijos nesiryžta samdyti naujų darbuotojų ar jau dirbantiesiems kelti algų, tad pragaištingasis užburtas ratas sukasi toliau.
Be to, laikas – blogas. Užsienio vartotojai Amerikai daug nepadės, net jei doleris ir toliau silpnėtų. Europos skolų krizė ir taupymo politika, Japonijos tragedija, Kinijos fiskalinis diržų susiveržimas – visa tai mažina globaliąją paklausą. Tuo pat metu 600 mlrd. dolerių federalinė ūkio gaivinimo programa Amerikoje jau eina prie pabaigos“, sako Robertas Reichas.
Čia nuo savęs priminsime, jog kitas ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas pakartotinai teigė, jog ji nuo pat pradžių buvusi gerokai per maža.
„Kiekvienu atveju, – tęsia R. Reichas, – dar blogiau, kad Amerikos valstijų valdžios – irgi stokojančios pajamų ir, be to, neturinčios konstitucinės teisės auginti deficitą – toliau mažina programas. Dėl to savivaldybėms dabar kaip niekada riesta – jos dideliais kiekiai atleidinėja iš darbo mokytojus ir ugniagesius.
Normaliomis aplinkybėmis tai būtų laikas federalinei valdžiai imtis drąsių žingsnių dar vienam ekonomikos nuosmukiui atmušti. Pvz., ji galėtų į eilinių žmonių pinigines įdėti daugiau pinigų, kartu paskatindama darbdavius pasamdyti naujų darbuotojų, atleisdama mažas algas gaunančiuosius vieneriems metams ar dvejiems metams nuo darbdavių įmokų į garantinį fondą.
Federalinė vyriausybė galėtų paskolinti pinigų valstijų valdžioms ir savivaldybėms. Ji galėtų inicijuoti naują viešųjų darbų programą (sumodeliuotą pagal tą, kuri sėkmingai veikė Didžiosios depresijos metu), kad ilgalaikius bedarbius įdarbintų visuomenei naudinguose viešuosiuose darbuose.
Federalinė valdžia galėtų pataisyti bankroto įstatymą, kad leistų žmonėms įtraukti savo pagrindinį būstą į asmeninį bankrotą, taip suteikdama nekilnojamojo turto savininkams daugiau svertų derantis dėl palankesnių paskolos sąlygų. Ji galėtų praplėsti uždirbtų pajamų mokestinę lengvatą taip, kad 60 proc. mažiausiai uždirbančiųjų gautų atlygio subsidiją vietoj valstybinių mokesčių naštos.
Deja, aplinkybės dabar nėra normalios. Jungtinės Amerikos Valstijos tik ką išgyveno gniuždantį ūkio nuosmukį, prakirtusį didžiulę skylę federaliniame biudžete. O kitais metais įvyks prezidento rinkimai, ir abi partijos jau manevruoja dėl taktinės pirmenybės“, užuot ieškojusios fundamentalių sprendimų.
Savo straipsnį dienraštyje „Financial Times“ R. Reichas baigia taip: „Vašingtono paralyžius užstrigusio atsigavimo iš nuosmukio akivaizdoje yra bloga naujiena – ne tik eiliniams amerikiečiams, bet ir pasauliui. Tas paralyžius taip pat pablogina būsimą Amerikos biudžeto krizę, kadangi į ateitį nukelia dieną, kai skola pradės mažėti bendrojo vidaus produkto atžvilgiu. O artėjant 2012 metų rinkimų sezonui, protingos politikos perspektyvos kasdien prastėja“.
Panašias idėjas skelbia ir jau minėtasis P. Krugmanas. Štai dienraštyje „New York Times“ jis neseniai straipsnyje „Kai taupymo politika nesuveikia“ rašė:
„Aš dažnai skundžiuosi, ir tai ne be pagrindo, apie žemą ekonominių diskusijų Jungtinėse Amerikos Valstijose lygį. Tačiau bent jau Amerikoje skausmo brigados nariai – tie, kurie teigia, kad kelti palūkanas ir mažinti valstybės išlaidas masinio nedarbo sąlygomis padėtį kažkaip pagerins, o ne pablogins – sulaukia pasipriešinimo iš Centrinio rezervinio banko ir prezidento Baracko Obamos vyriausybės.
O Europoje, atvirkščiai, skausmo brigada vyrauja be rimtos opozicijos jau daugiau negu vienerius metus. Jos nariai teigia, kad pinigų stabilumas ir subalansuoti biudžetai yra visų problemų sprendimas. Šitą įsikalbėjimą grindžia ekonominės fantazijos, ypač įsitikinimas, kad egzistuoja pasitikėjimo fėja – tai yra, tikėjimas, kad valstybinių išlaidų sumažinimas iš tiesų sukurs naujas darbo vietas, kadangi biudžeto taupymo politika sustiprins privačiojo sektoriaus pasitikėjimą.
Deja, pasitikėjimo fėja kaip nesirodė, taip ir toliau nesirodo. Europos bėdoj atsidūrusios įsiskolinusios valstybės, kaip ir reikėjo tikėtis, išgyvena papildomą ekonominį smukimą kaip tik tų taupymo programų dėka, ir pasitikėjimas, užuot kilęs, smenga į dugną. Dabar aišku, kad Graikija, Airija ir Portugalija neįstengs savo skolų grąžinti visu šimtu procentų, nors gal Ispanija tai vargais negalais ir įveiks.
Realiai kalbant, Europai reikia ruoštis tam tikram skolų sumažinimui. Tai reikštų skolininkams suteikti dar daugiau pagalbos iš stipresnių ekonomikų ir kartu „apkirpti“ privačius kreditorius, kurie būtų verčiami sutikti su nepilnu skolos grąžinimu. Deja, šitoks realizmas yra deficitinė prekė “ .
Anot P. Krugmano, labiausiai į tą darbo vietas kuriančios taupymo politikos fėją įtikėjo „Europos centrinio banko prezidentas Jeanas Claude'as Trichet. Jam vadovaujant bankas ėmė propaguoti taupymą kaip universalų ekonominį eliksyrą, kurį reikia primesti tuoj pat visur, įskaitant Didžiąją Britaniją ir Jungtines Amerikos Valstijas, kuriose vis dar didelis nedarbas ir kurios nejaučia jokio spaudimo iš finansų rinkos pusės.
Tai ką gi ECB sau galvoja?
Spėju, kad jis tiesiog nenori įžvelgti ir priimti savo fantazijų žlugimo. Ir jei tai skamba baisiai kvailai, tai kas gi sako, kad pasaulį valdo išmintis?“ – baigia savo straipsnį „New York Times“ ekonomistas, Nobelio premijos laureatas P. Krugmanas.
Mykolas Drunga
