Milijonus dorų europiečių prilyginusi teroristams ir privertusi valstybes nares sekti visus savo piliečius, Europos Sąjunga pagaliau susirūpino šios policinės priemonės efektyvumu. Pasigirsta nuomonių, kad garsiąją Sekimo direktyvą reikėtų arba griežtinti, arba panaikinti.
Būti sekami sutiko ne visi
Remiantis europine Duomenų apsaugos, vadinamąja Sekimo, direktyva, visi viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų ir ryšių tinklų teikėjai privalo nuo pusės iki dvejų metų saugoti generuojamus arba tvarkomus elektroninių ryšių duomenis, o prireikus teikti juos teisėsaugos institucijoms. Tai reiškia, kad fiksuojami visi telefono skambučiai ir SMS žinutės, pokalbių trukmė, netgi duomenys apie neatsakytus skambučius, saugoma informacija, kas iš kokio kumpiuterio kam rašė elektroninius laiškus.
Nekaupiamas ir nesaugomas tik pokalbių, laiškų ir žinučių turinys.
Minėtos priemonės, nuo 2009 m. taikomos ir Lietuvoje, turėjo sustiprinti visoje ES kovą su terorizmu, pažaboti nusikalstamumą. Tačiau dar diskutuojant dėl minėtos direktyvos būtinumo Europos Parlamente, pasigesta įrodymų, kad duomenų, susijusių su kiekvieno asmens, esančio ES, veikla, rinkimas duos laukiamų rezultatų. Nors duomenys teisėsaugai teikiami apibrėžtu tikslu – nusikaltimams tirti, tačiau kontroliuoti, kokiais tikslais jie gali būti panaudoti toliau, gana sudėtinga.
Vokietijoje ir Rumunijoje Sekimo direktyva net nebuvo perkelta į nacionalinę teisę, mat tų šalių konstituciniai teismai pripažino, kad tai pažeistų nacionalinius konstitucinius pagrindus, garantuojančius piliečių teisę į privatumą.
Lietuvoje prieš Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimus, atkartojančius prieštaringai vertinamos direktyvos nuostatas, 2008 m. lapkritį balsavo vienintelė Seimo narė – Loreta Graužinienė.
Skaičiuos efektyvumą
Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos direktoriaus Algirdo Kunčino teigimu, Lietuvoje kol kas nesulaukta skundų, kad būtų nutekėję arba neteisėtai panaudoti būtent ryšio operatorių saugomi duomenys apie žmonių telefoninius ar elektroninio pašto kontaktus. Tačiau nuolat jaustis sekamam niekam nėra malonu, juolab kad vyresnieji dar neužmiršo tokių laikų.
Pasak A.Kunčino, ir Europos Komisija susirūpino, ar vadinamoji Sekimo direktyva, aukojanti asmens privatumą, kaip teigiama, dėl visuomenės interesų, duoda laukiamą efektą. Todėl iš visų valstybių renkami duomenys, kokios tarnybos ir kiek kartų kreipėsi į ryšio operatorius duomenų, reikalingų jų atliekamiems tyrimams.
Įsitikinus, ar taikomos priemonės efektyvios, direktyva bus koreguojama.
„Rimtas nusikaltėlis arba turės telefoną, kuris neužfiksuotas, arba pakalbėjęs jį tiesiog išmes, – skeptiško požiūrio į visuotinį duomenų kaupimą neslėpė inspekcijos vadovas. – Išankstinio apmokėjimo SIM korteles taip pat galima keisti kiek tik nori. Kai kuriose šalyse jas perkant būtinas asmens dokumentas ir jos užregistruojamos, o pas mus tai neprivaloma. Akivaizdu, kad nusikaltėlis gudresnis už eilinį pilietį, o dėl 1–2 procentų žmonių, kurie daro nusikaltimus, sekami visi“.
Saugumas – tik teorinis
Negana to, už tą nuolatinį sekimą visi ir susimokame. Mat duomenų apie ryšių srautą saugojimas ir apdorojimas reikalauja iš verslo papildomų išlaidų, o šios galų gale perkeliamos ant vartotojų pečių.
Laikotarpiu, kai Lietuvoje galioja Sekimo direktyvos nuostatos, šalyje buvo sulaikyta vienintelė terorizmu įtariama mergina. Kad policija ir prokurorai, naudodamiesi visuotiniu sekimu, būtų atskleidę gerokai daugiau nusikaltimų, taip pat negirdėti. Tai už kokį visuomenės saugumą mokame?
Lietuvos generalinės prokuratūros atstovė Vilma Žemaitytė „Respublikai“ tvirtino, kad prokurorai ir nusikaltimų tyrėjai naudojasi ryšio operatorių kaupiamais duomenimis tirdami pačius įvairiausius nusikaltimus – nuo smurtinių iki korupcinių. Tačiau ji negalėjo pasakyti, kiek suintensyvėjo tos informacijos naudojimas perkėlus į nacionalinę teisę Sekimo direktyvos nuostatas.
„Tikslių skaičių neatskleisiu, bet esame suskaičiavę, kad užklausų skaičius nuo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo išaugo maždaug dešimtadaliu, – informavo „Respubliką“ bendrovės „Tele2“ atstovas ryšiams su visuomene Andrius Baranauskas. – Pati technologija yra efektyvi, kitas klausimas, kiek ji taikoma ir ar teisėsauga išnaudoja visą turimą potencialą“.
Nauji užmojai
„Tele2“ atstovo manymu, esamos galimybės išnaudojamos ne iki galo, bet jau pasigirsta kalbų apie papildomas ir brangiai kainuojančias priemones, pavyzdžiui, privalomą SIM kortelių registravimą.
„Mes visi skaitome laikraščius ir žinome, kad nusikaltėliai perėjo prie išankstinio mokėjimo telefono kortelių, – ironizavo A.Baranauskas. – Rusijoje, Kazachstane, Kinijoje jas privaloma registruoti. Galima pasidomėti, kaip tų šalių teisėsaugai sekasi tokiu būdu užkardyti nusikaltimus. O gal yra paprastesnis būdas – vieną kartą įvesti tvarką keliuose iš Lietuvos kalėjimų, kad nors nelaisvėje esantys nusikaltėliai neskambintų močiutėms ir neviliotų iš jų pinigų. Nejau iš tikrųjų nieko neįmanoma padaryti, kad telefonai į pataisos namus nepatektų?“
Investicijos – paslaptis
Paklaustas, kiek lėšų teko investuoti bendrovei „Tele2“, kad visi jos paslaugų vartotojai būtų sekami, A.Baranauskas tikslios sumos įvardyti nepanoro.
„Atskleidę savo investicijų dydį, parodytume konkurentams savo pranašumus. Jeigu valstybė pasakytų, kad kompensuos mums tos pareigos, kurią pati ir užkrovė, vykdymą, galėtume pateikti konkrečias sąskaitas, – patikino A.Baranauskas. – Kainuoja papildoma techninė įranga, nemažą dalį sudaro ir administravimo sąnaudos, papildomi už tų duomenų kaupimą ir saugojimą atsakingi darbuotojai“.
Bendrovės TEO LT Korporatyvinio administravimo ir teisės reikalų skyriaus direktorė Eglė Gudelytė Harvey taip pat neįvardijo realios investicijų sumos, kurios prireikė pakeistam Elektroninių ryšių įstatymui įgyvendinti.
Tačiau, TEO LT atstovės teigimu, jeigu Sekimo direktyva būtų perkelta su visais formaliais reikalavimais, jai įgyvendinti reikėtų labai daug techninių priemonių, o ryšio operatoriams tai kainuotų šimtus milijonų litų.
„Dabar džiaugiamės, kad pasiekėme tam tikrą kompromisą su teisėsaugos atstovais – žingsnis po žingsnio teikiame viską, ko jiems reikia, bet ir klausia jie labai konkrečiai – tokių duomenų, kuriuos patys gali apdoroti, – aiškino E.Gudelytė Harvey. – Mes neatsisakome padėti valstybei atskleisti nusikaltimus, tačiau nenorime, kad tai būtų verslo sąskaita. Ir Konstitucinis Teismas yra pareiškęs, kad negalima primesti verslui to, kas nesusiję su jo tiesiogine veikla“.
Loreta Graužinienė, Seimo narė:
Esu įsitikinusi, kad mes per uoliai perkeliame europines direktyvas į savo nacionalinę teisę, nors tie dokumentai neretai būna tik rekomendacinio pobūdžio. Manau, kad ta vadinamoji Sekimo direktyva neteisinga – jeigu vienas žmogus daro nusikaltimus, tai nereiškia, kad turi kentėti visi.
Nusikaltėliams tramdyti yra daugybė institucijų – prokuratūra, policija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, pagaliau Valstybės saugumo departamentas ir II departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos. Jiems išlaikyti valstybė skiria didelius pinigus ir jie turi užtikrinti, kad mes jaustumėmės saugiai. O dabar atrodo, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas nėra tikras, ar jo kas neseka ir nesiklauso telefono pokalbių. Juk tai nenormalu.
Alia ZINKUVIENĖ