Šį savaitgalį per senąjį žemyną nubildės tradicinis meno renginys – „Europos muziejų naktis“. Įvairių Europos miestų galerijose dailės žinovai, kolekcininkai ir eiliniai meno vartotojai tą patį šeštadienį dieną ir naktį dalyvaus originaliose parodose, turės galimybę susitikti su dailininkais, meno mecenatais ir pirkliais, bei kultūros žurnalistais. Šio Europos kultūros renginio centras – Paryžius, jį kuruoja Prancūzijos kultūros ministerija.
Vienas iš „Europos muziejų nakties“ renginių mūsų šalyje įvyks Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje. Keturi žinomi Lietuvos dailininkai – Nacionalinės premijos laureatė Dalia Kasčiūnaitė, tapytojas Algis Skačkauskas, skulptorius Vidmantas Jackevičius ir įvairiais žanrais kuriantis dailininkas Vaidotas Žukas – rengia parodą „Kai lietuviai naktį ėjo per Europą...“.
Keturi dailininkai Palangoje eksponuos 40 visai naujų, niekam nerodytų savo kūrinių, kiekvienas savo kolekciją pavadino kitokiu pavadinimu.
D. Kasčiūnaitės „Autoportretas ir kiti miražai“
Tapytoja D. Kasčiūnaitė Palangoje pristato tapybą, atliktą naujomis technologijomis. Kodėl to prireikė? Dailininkė atsako: „Manau, tai charakterio bruožai: visada mėgau pabandyti ką nors nauja, nebijau rizikuoti, mėgstu užsibrėžti tikslą ir pasiekti bet kokia kaina... O naujos technologijos – todėl, kad laikai nauji...“.
Į klausimą, kokia ši technologija ir ką tai suteikia dailininkui, autorė atsakė: „Naudoju fotografiją, kurią „patobulinu“ kompiuterine programa. Po to – spauda ir, galiausiai, tapyba. Tai man gana sudėtinga, nes mėgstu greitai matyti rezultatą, o šiuo atveju tai užtrunka. Be to, dažnesnis nusivylimas nei tapant ekspromtu. Bet man įdomu“.
D. Kasčiūnaitė yra viena nuosekliausių Lietuvos abstrakcionistų. Klausiama, ar abstrakcija tebėra aktuali, dailininkė atsakė: „Manau, kad abstrakcija visada bus aktuali. Tai labai sudėtingas meno žanras – galėčiau jį palyginti su aukštos klasės šachmatų partija“.
A. Skačkausko „Nakties svečiai“
Paklaustas, kodėl savo kolekciją pavadino „Nakties svečiai“, A. Skačkauskas atsakė: „Mano paveikslai gali tikėtis nakties svečių, be to, vienas paveikslas taip ir vadinasi – „Nakties svečiai“. Aš su savo kūryba irgi esu tik svečias toje erdvėje“.
Apie naujausių savo darbų kilmę A. Skačkauskas pasakoja: „Savo meninių užmačių ilgai nenešioju. Kai noriu pasilengvinti kūrybos procesą, darau piešinius – mažesnius, didesnius, spalvotus, arba tušu, grafitu, vėliau perkeliu geriausią variantą ant drobės. Dažnai imuosi drobės su neaiškia, gan miglota būsimo paveikslo vizija. Tada prasideda kova dėl kiekvieno kvadratinio centimetro. Stengiuosi nugalėti. Kartais laimiu aiškia persvara, bet toli gražu ne visuomet“.
A. Skačkauskas, žinomas kaip poetinės išraiškos tapytojas, savo santykį su šiuolaikinės civilizacijos teikiamomis galimybėmis aiškina su ironija: „Esu 1977-ųjų Dailės instituto raugimo agurkas. Kadangi buvau visiškai ekologiškas, esu vis dar valgomas. Už kąsnelį tapybos gurmanai moka nemenkus pinigus. Ką man duotų kitos išraiškos priemonės, kas mane jų išmokytų – techninį analfabetą? Neturiu tam nei motyvacijos, nei galimybių“.
V. Jackevičiaus kolekcija „Grybai, medūzos ir Lietuva po naujo ledynmečio“
Medžio skulptorius V. Jackevičius Palangoje pristato preciziškai, iš atskirų detalių klijuotas reljefines skulptūras. Paprašytas paaiškinti savo darbo metodą, dailininkas sako: „Dažniausiai naudoju klijuotos medienos techniką. Tai leidžia įgyvendinti pačius įvairiausius sumanymus – nesi apribotas natūralaus, prigimtinio medžio dydžio. Gali išgauti pačias netikėčiausias – lenktas, suktas, laužytas formas. Gali kombinuoti, žaisti ir derinti įvairiausias medžio struktūras ir netgi skirtingų medžių rūšis. Padedi pačiam medžiui fantazuoti ir išaugti iki kitokių, fantastinių formų. Be to, klijuotas kūrinys nepalyginamai tvirtesnis nei padarytas iš vieno gabalo“.
Klausiamas apie medinių darbų dažymą, autorius sako: „Ankstesniu, spalvotu mano kūrybos periodu dauguma kūrinių buvo ryškūs, kontrastingų spalvų. Pastaraisiais metais labiau pasilieku prie natūralių, esminių medžio tonų. Norint kūrinyje išgauti kokią nors ryškią spalvą, nebūtina jį dažyti – medis pats turi kuo plačiausią spalvų paletę, reikia tik juos visas pažinti ir leisti atskleisti savo natūralų grožį. O natūralios medžio spalvos, jo rašto gylio ir spindesio nepakeis joks dažas“.
V. Žuko „Paukščiai, nuogos moterys ir Londono natiurmortai“
Dailininkas V. Žukas lieka ištikimas žanrų įvairovei. Jis sako: „Gal tai mano silpnybė, o gal atvirkčiai. Darau meną ciklais, kuriuose yra formos ir teminio vystymo, pasikartojimų, lyg muzikinių rondo. Skiriu vienai užduočiai pusmetį, metus ar pusantrų. Ir viskas. Tada keičiu kryptį, technologiją, net žanrą – dabar vėl darau ne tik tapybą, bet ir interjerų detales, skulptūras. Anksčiau kiek kompleksavau dėl tam tikro vaizduojamosios dailės fragmentiškumo, bet žvelgiant į 30 metų kelią, matau, kad vėl apsisuko ciklo ratai, grįžta panašūs simboliai, formos, faktūros ir spalvos, tik gal įgavusios naujų reikšmių ir patirties.“
A. Mončio muziejuje V. Žukas pristato naujausius tapybos arbus, žmogaus dydžio skulptūrą „Kario ašaros ant savo ieties“ ir dešimties glazūruotų pano ciklą „Vonių menas“. Gal autorius nebeleis žmogui nė ramiai nusimaudyti? Dailininkas atsakė: „Būtent. Menas ir yra ta substancija, kuri yra kartu ir rami, ir nerami. Bet tuo žmogus ir skiriasi iš kitų gyvulių, kad visur paskui save palieka meno. Pvz., prieš 2000 metų Romos imperijoje paleistuvystė ir net zoofilija buvo norma, bet ir gero meno buvo apstu visur – virtuvėse, voniose, koridoriuose, rūmų menėse, kiemuose, jau nekalbant apie šventyklas, misterijų vilas. Ne tik pagonys, bet ir pirmieji krikščionys, romėnų legionierių gainiojami ir žudomi, pasislėpę katakombų labirintuose iškart ėmėsi dažų ir teptukų. Jie žinojo, kad greičiausiai mirs, bet prieš tai norėjo padaryti ką nors gražaus ir tauraus“.
Keturių vilniečių paroda „Kai lietuviai naktį ėjo per Europą...“ A. Mončio muziejuje Palangoje veiks iki birželio 1 d.