L. Mikalauskui pavyko pasiekti tai, ko dar nepavyko padaryti nė vienam Lietuviui – laimėti Europos motokroso etapą, kuris vyko Šiaurės Airijoje, „RedBrae“ parke. Eilę pergalių skirtinguose Lietuvos, Latvijos ir Estijos čempionatuose pasiekęs lietuvis šiemet su komandos nariais ryžosi įžengti į Europos pirmenybes ir, panašu, ši rizika atsipirko su kaupu.
Kada pradėjai domėtis motokrosu?
Gyvenu prie Ukmergės, esu iš kaimo, tad jau nuo mažens važinėdavau keturračiais, bet apie sportą nebuvo jokios minties. Motokrosas į mano gyvenimą atėjo prieš 3 metus (šis sezonas man ketvirtasis). Jei tiksliau, į jį mane atvedė Egidijus Bieleckas, pasiūlęs atvažiuoti, pabandyti pasitreniruoti „Moto-Roki“ trasoje. Nuo pat pirmųjų treniruočių jaučiau, kad visa tai man išties „limpa“, ir varžybose pradėjau dalyvauti tais pačiais metais.
Kaip ir minėjai, važiuoji jau ketvirtą sezoną. Kokių pergalių, laimėjimų pavyko pasiekti per šį laiką? Kokiais labiausiai didžiuojiesi?
Pergalių pavyko pasiekti nemažai Lietuvos, Latvijos, Estijos čempionatuose, bet labiausiai vertinu praėjusiais metais iškovotą Baltijos šalių vicečempiono titulą, šiais metais Vokietijos čempionate užimtą prizinę, trečiąją, vietą, na ir, aišku, – paskutinė pergalė Europos čempionate.
Kokiuose čempionatuose važiuoji šiais metais? Kaip tau sekasi?
Šiais metais sezonas yra sunkus, viskas ėjosi gerai iki lemtingos treniruotės, kai jos metu sugedo keturračio variklis ore, dėl ko jis tapo nebevaldomas ir, man griūnant, trūko kaklo slankstelis. Dėl šios traumos prieš pat sezoną turėjau priverstiną mėnesį poilsio. Po priverstinės pertraukos grįžau į varžybas, bet buvo labai sunku įsivažiuoti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Buvau palūžęs, bet visad žinojau, kad čia yra tik laikinas etapas ir jis pasibaigs. O po to viskas eis tik geryn.
Šį sezoną nusprendžiau dalyvauti visame Europos čempionate, tad pagrindinis dėmesys yra jam, taip pat važiuoju Lietuvos, Latvijos čempionatuose, kai šie nesidubliuoja su Europos etapais. Sezono pradžioje su latviu treneriu Edgarsu Mengeliu, kuriam esu labai dėkingas už treniruotes, svarstėme, ar važiuoti visą Europos čempionatą, ar palikti jį dar ateinantiems metams. Visgi nusprendėme „apsiuostinėti“ jau šiais metais. Nors buvo išties sunku grįžti po traumos, pirmuose Europos čempionato etapuose nepasiekiau norimų rezultatų, bet praėjusiame, trečiajame, Lietuvos motokroso čempionato etape Rokiškyje užėmiau trečiąją vietą, nusileidęs tik kaimynams latviams ir jaučiausi pradedantis grįžti į savo norimą formą. O praėjusį savaitgalį pavyko padaryti neįmanomą – iškovoti pergalę Europos čempionato etape. Sekančios varžybos laukia jau ateinantį savaitgalį Didžiojoje Britanijoje, o po jų grįšiu į Lietuvą, Lietuvos čempionato ketvirtąjį etapą Utenoje.
Pasiekei išties įspūdingą pergalę Europos čempionate. Kaip sekėsi pačios varžybos?
Kvalifikacinį važiavimą baigiau dešimtas. Startas varžybose gavosi geras, „išėjau" antras, bet kitame posūkyje užgesau. Teko praleisti daug sportininkų, kol vėl pavyko sugrįžti į varžybas, tad kovą dėl pozicijų pradėjau nuo galo. Pati trasa buvo labai keista, nesitikėjau tokios pamatyti, tiesiogine ta žodžio prasme varžybos vyko užtvertoje pievoje su keliais šuolio elementais. Jei atvirai, tai sakyčiau, kad didelį vaidmenį dėl mano pergalės lėmė oro sąlygos, kadangi abi dienas lietus tiesiog pliaupė ir trasoje buvo vien purvas, o tokios trasos man patinka. Negaliu apsakyti, kas dėjosi mano galvoje, kai antrąjį važiavimą baigiau pirmas ir dar užfiksavau greičiausią rato laiką, tiesiog apėmė didžiulis džiaugsmas, kad visas įdėtas darbas pradeda duoti rezultatą. Beje, šiame etape tikrai nesitikėjau sutikti lietuvių, bet jų buvo tiek daug ir jų palaikymas mane tiesiog užvedė. Ačiū jums – jūs nerealūs!
Šiais metais atstovausi ir Lietuvos rinktinei Italijoje vyksiančiose WSC Nacijų varžybose. Kokie tikslai šiose varžybose?
Trasą esu matęs tik per kelis vaizdo įrašus „YouTube“ platformoje. Trasa atrodo gana sudėtinga ir be galo kieta, jei atvirai, tai tokios trasos man visiškai ne prie širdies, bet visiems sąlygos vienodos, tad reikia stengtis ir bandyti prie jos prisitaikyti. Tikslas vienas – užimti kuo aukštesnę poziciją, nes man didžiulė garbė atstovauti Lietuvai tokiose varžybose.
Kam norėtum padėkoti?
Ypač noriu padėkoti tėvams, be kurių pagalbos, tiek finansinės, tiek psichologinės, aš negalėčiau dalyvauti šiame sporte. Treneriui Edgarsui Mengeliui bei pagrindiniam mano rėmėjui UAB „Medgida“.
