Vilnius – Europos kultūros sostinė. Išgirdę šiuos žodžius vis daugiau žmonių vien kreivai šypteli. Ne tik Lietuvoje.
Susirūpinimą atvirai reiškia ir atsakingi europinio lygmens pareigūnai bei kultūrininkai. Iš jų kalbų, o ypač iš nutylėjimų gali pasirodyti, jog jiems gėda ar nepatogu dėl Lietuvos labiau nei Lietuvos politiniam elitui. Iš toliau geriau matyti, kaip Lietuva, rodydama tokį skandalingą savo kultūrinį pavidalą, žemina ir paniekina pačią save. Tiksliau kalbant, kaip jau įprasta, Lietuvą paniekina jos pačios politinė korupcinė sistema, kai tik ima rodytis pasauliui kaip kultūra.
Nei žiniasklaida, pastaruoju metu įnikusi į viešosios įstaigos „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ reikalus ir užmirštanti pasidomėti tomis struktūromis, kurių aplinkoje ši įstaiga veikia, nei politikai bei politikos apžvalgininkai nekelia klausimo, o ar galėjo būti kitaip - ar galėjo Lietuva pasirodyti kaip iš sovietinės okupacijos išsilaisvinusi, vakarietiškos demokratijos principus ir socialinę sanglaudą puoselėjanti, stiprios pilietinės visuomenės ir gyvybingos kultūros šalis? Ar galėjo šalis, kur sąmoningai gerą dešimtmetį buvo smukdomas švietimas ir aukštasis mokslas, imti ir parodyti Europai įtikinamą kultūringumo simuliakrą, žaviai nuslepiantį vidinį gyvenimą? Pabandysiu pagrįsti savo atsakymą: niekaip negalėjo, tad Europai rodome tai, kuo gyvi, - apgailėtiną politinės korupcinės sistemos grimasą. Ne tik rodome, bet stengiamės ir iš tos grimasos dar nugvelbti pinigų.
Mūsų politiniam elitui visą laiką svarbiausia buvo ir yra pasirodyti bei atrodyti, todėl stengiamasi išnaudoti visokias pasirodymo, ypač Europos lygiu, galimybes. Lietuvoje bibliotekininkus galima marinti badu, tačiau kokiam pasauliniam ar europiniam artojų „čempionatui“ milijonų negaila. Tad visomis keturiomis kibta į „Europos kultūros sostinės“ programą – juk turime ką ir kaip parodyti. Pasaulinio lygio teatro režisieriai (išgyvenantys ir kuriantys už užsienyje uždirbamas lėšas), kompozitoriai, atlikėjai, etnokolektyvai, rašytojai, dailininkai... Visi džiaugsis ir stebėsis – kaip čia lietuviškajam politiniam elitui pavyko į tokį lygį „pakelti buvusią sovietinę kultūrą“. Tačiau pasirodė, jog politinė korupcinė sistema nebeturi jėgų sumeistrauti ją nuslepiančią visuminę kultūrinę kaukę, nes ji jau senokai nebekreipia dėmesio į Lietuvos kultūros puoselėjimą bei sklaidą. Vienintelė puoselėjama kultūros forma – biudžetinių pinigų nugvelbimo kultūra.
Kol mūsų politinis elitas Lietuvos kultūros bei meno žmones pasitelkia vienam ar kitam parodomajam renginiui, tol jiems pavyksta savąją „kultūrą“ pridengti įspūdingais reginiais, aukščiausio lygio kultūros pavidalais. Galima būtų vardyti kelias dešimtis žymių mūsų menininkų bei kultūrininkų, kurie visokiam pasirodymui suteiks pasaulinio lygio aurą. Tačiau tie žmonės kuria beveik atsietai nuo mūsų kultūros valdininkijos, o sykiu ir nuo vyraujančios politinės korupcinės sistemos. „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ programa - tai jau ne būrelio žmonių, o visos valstybės reikalas ir valstybės pasirodymas. Vadinasi, sisteminis dalykas. Neišvengiamai išryškėja, kokia sistema veikia valstybėje ir kaip ji veikia. Tokio pasirodymo jau nebeįmanoma išvengti – juk į renginių sceną išeina valstybės institucija. Jame nori nenori išryškėja esminiai sistemos bruožai, politiniame ir valdininkiškame elite vyraujantis kultūros supratimas, to elito išsiugdyti kultūros tvarkymo įgūdžiai bei nuostatos. Jau kelis mėnesius besitęsiančiame skandalų ekrane Lietuva ir rodo Europai tai, kas vyrauja šalyje. Galima sakyti, jog nepavyko pasirodyti, tačiau pavyko parodyti tikrąsias „kultūrines“ grimasas.
Šiuo atžvilgiu esminis dalykas tas, kad politinė korupcinė sistema ir politinis elitas nepajėgia puoselėti valstybės kultūros, kadangi nėra dėl valstybės ar nacionalinių interesų vieningai sutariančio ir tuos interesus įtvirtinančio politinio elito. O kas yra? Yra savo korupcinius interesus visokiais būdais puoselėjančių grupių grupelių santykiai, kuriuos vienija vienintelis bendras interesas – palaikyti veikiančią korupcinę sistemą. Tad kultūra – tik būdai, projektai pinigų srautams valdyti. Beje, „flyLal“ bankrotas stebėtinai – likimo pirštas? - paryškino, jog Lietuva net trumpam niekaip negali sukurti deramo visuminio Europos kultūros sostinės įvaizdžio – provinciali sostinės parodija.
Žiniasklaida smaginasi detalėmis apie VEKS`o lyg ir ne taip bei ne ten panaudotus pinigus. Nesigilinsiu į detales, nes Lietuvoje ne ten ir ne taip išleidžiama gausybė lėšų, tačiau drįstu manyti, jog europinių kultūrinių projektų organizatoriai santykinai lėšų tiesioginėms reikmėms išleido daugiau nei kitų projektų ar viešųjų pirkimų rengėjai. Nejau žurnalistai mano, kad įmanoma sukurti vienintelę visiškai skaidrią pinigų skirstymo struktūrą, kuri ir „įsukta“ į didesnį korupcinį ministerijų bei savivaldybės mechanizmą nė kiek nepatamsėtų? Derėtų prisiminti, kiek institucijos steigėjos – Kultūros ministerija ir Vilniaus savivaldybė - ginčijosi dėl valdymo modelio, o tiksliau dėl to, kaip neprileisti prie pinigų srauto pašalinių. Tuos srautus kuruoti buvo patikėta mūsų politinės korupcijos grynuoliui, gugenheimininkui Artūrui Zuokui.
Kai kurie žurnalistai, patys to nejausdami, pučia skandalo miglą aiškindami, esą projektai tvirtinti be jokių aiškesnių kriterijų. Tas ir yra, kad kultūros projektams, kaip ir meno kūriniams, vertinti kviečiami ekspertai. Kad ir kaip būtų formuluojami vertinimo principai – jie nėra nei liniuotės, nei svarstyklės. Vertinimą lemia eksperto išmanymas, patirtis, kultūrinis akiratis. Kaip gyvenime mokame skirti sąžiningus nuo nesąžiningų, nors jokių liniuočių sąžiningumo nesame matę akyse, taip ir ekspertai sugeba išrūšiuoti pateiktus projektus. Visur galima suklysti, prašauti pro šalį, galima susigundyti ar būti sugundytam juoda pavadinti pilka ar net balsva – juk nesibodime juokdarius garbstyti ministrais ar valstybininkais.
Žiniasklaidai smagu taškytis skandalų purslais, juolab kad jie atitraukia publikos dėmesį nuo daug svarbesnių kultūros ir švietimo dalykų. Užmirštama paminėti, kiek projektų jau įgyvendinta, kas ir kaip vyksta šiuo metu. O juk nemažai padaryta. Tačiau šitai neįdomu net Kultūros ministerijai. Jai – ypač, nes juk reikia į savo rankas perimti likusių finansų valdymą. Tačiau palyginkime Europos kultūros sostinės renginiams numatytus apie 30 milijonų su Operos ir baleto teatro scenos rekonstravimui lengva ranka atseikėtais bene 36 milijonais. O jei palygintume su Lietuvos tūkstantmečio minėjimo suvartotais ar tik ne 700 milijonų. Nei kam galva skauda, nei kas skandalų burbulus pučia.
Skandalas šiuo metu kaip tik ir naudingas Kultūros ministerijai. Pirmiausia reikėjo stumti į kampą VEKS`ą, kad tas kuo greičiau parengtų naują pataisytą renginių ir jų finansavimo planą, nes tada jau bus galima valdyti pinigus apskritai nieko neveikiant. Prisilietusiems prie kultūros naujiems valdininkams norisi, kad ir jų kišenėse suskambėtų didžiosios kultūros gaidos. Yra ir kita svarbi priežastis. Metams baigiantis gali tekti teisintis dėl nesėkmių, tad būtina jau šiuo metu susikurti atpirkimo ožį. Juo labiau skandalas bus pučiamas, juo tvirčiau visuomenės sąmonėj įsirėš reikalinga pavardė, kuriai ir bus galima užkrauti visas nuodėmes. Paprasta ir veiksminga.
