Pavle'as Mirkovas ir jo žmona Daniela kas 15 minučių nervingai tikrina savo elektroninį paštą, tikėdamiesi finansinio išsigelbėjimo savo šeimai: vienas pirkėjas pasirengęs sumokėti beveik 40 tūkstančių dolerių už vieną jų inkstą, rašo „The New York Times“.
Sutuoktinių pora iš Serbijos sostinės Belgrado – dviejų paauglių tėvai – specialiame vietiniame tinklalapyje prieš pusmetį įdėjo skelbimą, kad parduoda savo vidaus organus. Šiam žingsniui jie ryžosi, kai penkiasdešimtmetis P. Mirkovas neteko darbo mėsos kombinate. Anot jo, susirasti kitą darbą jam nepavyko, dėl ko vyrą apėmė neviltis. Neseniai mirė jo tėvas, ir P. Mirkovas net negalėjo pastatyti paminklo ant jo kapo. Jų bute jau atjungė telefoną. Šeima gali sau leisti tik kartą per dieną pavalgyti duonos su dešra.
„Kai reikia maitinti savo šeimą, nebeatrodo, kad inksto pardavimas yra kažkoks aukojimasis“, – sako P. Mirkovas.
Ekspertai tvirtina, kad kai kurie skurdą kenčiantys Europos gyventojai yra pasiryžę parduoti savo inkstus, plaučius, kaulų čiulpus ir rageną. Šis reiškinys kol kas gana naujas Serbijoje – valstybėje, smarkiai nukentėjusioje nuo karo, o dabar bandančioje įveikti visą žemyną apėmusią finansinę krizę. Nelegali prekyba žmogaus organais Europoje, kur dabar ji įgyja pagreitį, tapo įmanoma, atsiradus galimybei naudotis internetu, kadangi visur labai trūksta persodinimui reikalingų organų ir, tam tikrais atvejais, dėl žemos moralės vertelgų, kurie yra pasirengę pasipelnyti iš žmonių, įklimpusių į skurdą.
Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje ir Rusijoje organų, o taip pat plaukų, spermos ir motinos pieno pardavimo skelbimai persikėlė į internetą – pavyzdžiui, plaučių kaina gali siekti 250 tūkstančių dolerių. Kaip teigia Europos Sąjungos teisėsaugos institucijų atstovai, šių metų gegužės pabaigoje Izraelio policija sulaikė 10 tarptautinės nusikalstamos organizacijos narių, įtariamų prekyba žmogaus organais Europoje. Jos aukomis tapo nuskurdę Moldovos, Kazachstano, Ukrainos ir Baltarusijos gyventojai.
„Nelegali prekyba donorų organais dabar auga“, – sakė Europos Sąjungos specialusis prokuroras Jonathanas Ratelas, kuris vadovauja septyniems žmonėms iškeltos bylos tyrimui. Šie žmonės kaltinami tuo, kad jie įkalbinėjo Turkijos ir buvusių komunistinių šalių piliečius parduoti savo inkstus, melagingai žadėdami mokėti už juos iki 20 tūkstančių dolerių. „Organizuotos nusikaltėlių grupės pelnosi iš patekusių į bėdą žmonių abiejose tiekimo grandinės pusėse – žmonių, kenčiančių skurdą, ir nusivylusių turtingų pacientų, pasirengusių viskam, kad išgelbėtų savo gyvybę“.
Tradiciškai pagrindiniai donorų organų tiekėjai yra Kinija, Indija, Brazilija ir Filipinai. Tačiau, kaip teigia ekspertai, europiečiai dabar tampa vis labiau pažeidžiami šioje srityje.
Nelegalios prekybos žmogaus organais klausimais užsiimančios, Berklyje (Kalifornijos valstija) įsikūrusios žmogaus teisių organizacijos „Organs Watch“ duomenimis pasaulio juodojoje rinkoje kasmet nelegaliai parduodama apie 150-200 tūkstančių inkstų. Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimais patenkinama tik 10 procentų persodinimui reikalingų organų poreikio.
Nancy Scheper-Hughes, organizacijos „Organs Watch“ direktorė ir Kalifornijos universiteto Berklyje medicininės antropologijos profesorė tvirtina, kad į skurdą patekusių europiečių bandymas parduoti savo organus primena situaciją po Sovietų Sąjungos žlugimo, kada nedarbas pagimdė visą kartą žmonių, pasirengusių parduoti savo organus.
Prekyba donorų organais Serbijoje yra neteisėta ir už ją baudžiama kalėjimu iki 10 metų. Tačiau tai nesustabdo pietų Serbijoje esančio, 19 tūkstančių gyventojų turinčio Doljevaco miesto gyventojų – miesto valdžia atmetė jų prašymą įregistruoti vietinę agentūrą, kuri užsiimtų organų ir kraujo pardavimu užsienio šalims.
Violeta Cavac, namų šeimininkė, pasisakanti už tokios organizacijos įkūrimą, tvirtina, kad nedarbo lygis Doljevace yra 50 procentų ir kad virš 3 tūkstančių žmonių pareiškė norą dalyvauti tokiame projekte. Anot jos, neturėdami legalių kanalų savo organams parduoti, miesto gyventojai bando juos parduoti kaimyninei Bulgarijai ir Kosovui.
„Aš parduosiu inkstą, kepenis ir padarysiu viską, kad išvyventume“, – pridūrė ji.
Palinkęs prie savo kompiuterio Kovine, esančiame per 25 mylias nuo Belgrado, P. Mirkovas rodo reporteriui savo inksto pardavimo skelbimą, kuriame nurodyta jo kraujo grupė ir telefonas.
„Noriu parduoti inkstą. Kraujo grupė A“, – sakoma skelbime. – Patekau į sunkią finansinę padėtį. Aš netekau darbo, ir man reikia pinigų, kad galėčiau mokėti už savo vaikų mokymą“.
P. Mirkovas savo skelbimą įdėjo prieš pusmetį, ir nuo to laiko kiekvieną dieną jis viltingai laukia ir patiria nusivylimą. Anot jo, kažkoks žmogus iš Vokietijos Mannheimo miesto kartą jam pasiūlė skristi į Vokietiją ir žadėjo apmokėti visas išlaidas. Bet vėliau jis kažkur dingo.
Moteris iš Makedonijos pasisiūlė sumokėti 24 tūkstančius dolerių už jo žmonos Danielos inkstą, bet ši suma buvo 12 tūkstančių dolerių mažesnė už pradinę pardavimo kainą. Žmonos „O“ kraujo grupė, ir todėl juodojoje rinkoje galima prašyti 12 tūkstančių dolerių daugiau, kadangi ši kraujo grupė tinka daugumai recipientų.
P. Mirkovas sako, kad nebijo operacijos ar teisinio persekiojimo. „Tai mano kūnas, ir aš turiu teisę su juo daryti, ką noriu“, – pridūrė jis.
Serbijos valdžia tvirtina, jog šalis nėra tiek nuskurdusi, kad jos piliečiams reikėtų pardavinėti savo organus, o policijos atstovai pareiškia, kad per pastaruosius 10 metų nebuvo nė vieno atvejo, kad kas nors būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už prekybą žmogaus organais. Kaip teigia ekspertai, tiriantys nelegalią prekybą organais, baudžiamojo persekiojimo atvejai tokie reti dėl to, kad persodinimo operacijos paprastai atliekamos trečiosiose šalyse, todėl labai sunku jas susekti.
Daktaras Djoko Maksicius, vadovaujantysis gydytojas nefrologas, atsakingas už transplantacijos programą Karo medicinos akademijoje Belgrade, abejoja, kad Serbijoje galėtų būti neteisėtai prekiaujama žmogauas organais, pridurdamas, kad kiekvieną potencialų donorą kruopščiai ištiria ligoninės taryba, į kurios sudėtį įeina gydytojai, teisininkai ir medicinos etikos specialistai.
Tačiau 52 metų buvęs fabriko darbininkas Milovanas iš pietų Serbijos kaimo tvirtina, kad jis „atidavė“ savo inkstą turtingam vietiniam politikui, kuris, savo ruožtu, įtraukė jį į savo įmonės darbuotojų sąrašą ir pažadėjo apmokėti gydymo išlaidas. Inkstas buvo išpjautas valstybinėje ligoninėje Belgrade, pateikus suklastotas donoro korteles, kuriose buvo nurodyta, kad jie yra broliai.
Skolose paskendęs Milovanas, nenorėjęs sakyti savo pavardės (nes baiminosi, kad kaimynai jį pasmerks), pasiskundė, kad politikas, gavęs jo inkstą, nūnai nustojo jam mokėti, o jo šeima pasakė, kad jis gautus pinigus išleido taip greitai, kad dabar yra priverstas pardavinėti kiaušinius vietinėje turgavietėje.
