Europos pasienio ruožas neturėtų būti paliktas užnugaryje
Nemažai vietovių turi pretenzijų būti geografiniu Europos centru. 1989 m. prancūzų geografai nustatė, kad jis yra Lietuvoje, ant netoli Purnuškių kaimo esančios kalvos. Baltarusių kartografai mano, kad jis yra netoli miesto, kurį rusai vadina Vitebsku (baltarusiškai – Vitsyebsk). 1887 m. Austrijos-Vengrijos imperijos geografai, žymėdami tai, ką jie laikė tikruoju Europos vidurio tašku, pastatė paminklą Dilove, kas dabar yra Ukrainos provincijos Transkarpatijos teritorija.
Nei viena iš šių pretenzijų negali būti visiškai teisinga ir galutinė; Europos vidurio nustatymas priklauso nuo to, kas yra laikoma jos kraštais – Azorų salos? Islandija? Uralo kalnai? Kai kurių pretenzijų į Europos centrą metodologija yra neaiški. Kai kurie egzotiški tvirtinimai su geografija susiję tiek pat, kiek Loch Ness pabaisa su vandens biologija. Kitais žodžiais tariant, jų tikslas yra pritraukti turistų. Bet bent jau Dilovą lankantiems ukrainiečiams tai toliausiai į Vakarus, kiek jie gali nukeliauti.
Puikus naujas rumunų akademikės ir aktyvistės Alina Mungiu Pippidi filmas „Kur baigiasi Europa“ (Where Europe Ends) parodo, kaip Europos Sąjungos plėtra skaldo Europą. Fizinio irimo ir žmonių išsikėlimo derinys yra skaudus. Yrančių bažnyčių, griūvančių viešųjų pastatų, apleistų namų ir duobėtų kelių filmuoti vaizdai žiūrovui nepalieka abejonių tiek dėl turtingo regiono paveldo, tiek ir dėl jo nešvarios ir skurdžios dabarties.
Daugelis filme kalbintų žmonių yra tiesiogiai patyrę praeito amžiaus žvėriškumo apraiškų. Jų supratimas apie geopolitiką kartais yra miglotas, bet prisiminimai apie šaudymus ir deportacijas yra ryškūs. Žemėlapyje pašaliečių nubrėžtos linijos išardė jų šeimas ir ūkius, juos išmėtydamos kaip kokius kamuoliukus po skirtingas šalis ir politines sistemas. Tvirtos rytinės ES sienos sukūrimas vargiai prilygsta siaubingoms Molotovo-Ribentropo pakto pasekmėms, tačiau aukos yra tie patys žmonės.
Nuošalėje istorijos palikti žmonės dažnai yra tie, kuriems sunkiausia susidoroti su dabartimi. Paprastiems ūkininkams kaimo vietovėse yra sunku Ukrainos ar Moldovos pareigūnus priversti išduoti kelionės dokumentą. Dar sunkiau yra gauti vizą kirsti sieną. Filme parodomos didžiulės žeminančios eilės prie ES valstybių narių konsulatų ir niūrus nelegalaus darbo ir skurdaus gyvenimo vaizdas, kuris laukia tų, kuriems pavyks perkirsti sieną.
Filmas iš dalies yra finansuotas ES. Jo peržiūrėjimas turėtų būti privalomas visiems, kurie dirba konsulate ar vizų išdavimo įstaigoje ir susiduria su žmonėmis iš ten, ką galima vadinti „užnugaryje palikta“ Europa. Kai kurie vietiniai darbuotojai atrodytų yra tiesiog specialiai atrinkti dėl jų atžagarumo. Korupcija vis dar labai paplitusi. Dažnai sistema vizos prašantiems atrodo yra sukurta ne suteikti galimybę išvažiuoti į Vakarus, bet greičiau nuo to atbaidyti. Gana nerealistiška trumpuoju laikotarpiu tikėtis didelės vizų išdavimo liberalizacijos. Bet sunku surasti argumentų prieš mandagumą, sąžiningumą ir veiksmingą darbo atlikimą.
Plėtra suteikė didžiulės naudoms tiems, kurie yra ES viduje, tuo tarpu sunkiausią naštą užkeldama tiems, kurie liko už jos ribų – ypač tiems, kurie mažiausiai pajėgūs ją pakelti, pavyzdžiui, skurdžiausiai ir labiausiai apleistai Europos valstybei, Moldovai.
ES ir NATO plėtros mantra yra „laisva ir vieninga Europa“. Gali būti, kad tai iš turtingesnių ir sėkmingesnių Europos valstybių rinkėjų dabar atėmė pasiryžimą mokėti mokesčius ir priimti tolesnės plėtros pasekmes. Tačiau atsiranda galimybių nuo Rusijos tolstančioje Baltarusijoje, Moldovoje dėl jos reformistinės, proeuropietiškos, proamerikietiškos vyriausybės, ir netgi porinkiminėje Ukrainoje, darant prielaidą, kad joje baigsis pastarųjų metų politinis paralyžius. Europos centro vertinimas kaip beviltiško ir nesvarbaus pasienio ruožo negali būti teisingas.
Parengta pagal economist.com
