Greičiau Danas priprato prie būrio žurnalistų, pasitinkančių plaukimo rinktinę oro uostuose, jų klausimų bei fotoaparatų blyksčių.
Bet nepažįstami žmonės su „Ačiū, Danai“ jį užklupdavo netikėtai.
„Įsivaizduokite, buitinės technikos parduotuvėje apžiūrinėju telefonus, o prie čia vis eina žmonės ir dėkoja. Kelis kartus net juokas buvo paėmęs, bet žinau, kad tai yra svarbiausias mano pastangų įvertinimas. Smagu“, - teigia gruodžio mėnesį Kopenhagoje 25 metrų baseine vyrų 200 m plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje Europos čempionu tapęs plaukikas.
Tuomet panevėžietis nuotolį įveikė per 1 min. 40,85 sek. – tai buvo apsikėsinimas į pasaulio rekordą.
„Bet niekas po tokių pergalių nepasikeičia, - nukerta 22-ejų D. Rapšys. - Tiesiog tai yra sunkaus tavo darbo įvertinimas, apdovanojimas už pastangas, išlietą prakaitą treniruotėse. Geras rezultatas skatina siekti dar aukštesnių tikslų. Po pergalių supranti, kad eini teisingu keliu – tai yra pats maloniausias dalykas. Žinoma, malonu, kai gatvėje žmonės užkalbina, ranką paspaudžia, pasveikina. Bet nesijaučiu esantis žvaigždė. Tikrai ne“.
- Danai, ar pameni, kada gyvenime atsirado noras laimėti?
- Visada buvau tas, kuris yra nusiteikęs juodai padirbėti. Suprantu, kad visi iškart nori būti čempionais. O pas mane niekada nebuvo nusistatymo, kad „va, šiandien nusprendžiau – būsiu Europos čempionas“. Taip gavosi savaime – dirbau, dirbau, dirbau. Pergalės ateina pačios. Nereikia jų vaikytis, tereikia dirbti. Rezultatas? Taip, geras rezultatas - puikus jausmas.
- Kas vaikystėje nulėmė tavo pasirinkimą – plaukimą!
- Kur mane atvedė, ten viską ir dariau. Būtų mane tėvai nuvedę į karatė, gal ir ten jau būčiau Europos čempionas. Būtų paleidę į bokso ringą, gal irgi jau būčiau čempionas. Žinau, kad visiškai nesvarbu, kur mane būtų nuvedę, būčiau daręs viską maksimumo režimu. Yra žmonių, kurie nuolat mėtosi, ieško savo sporto šakos, bet vis jiems kažkas nepatinka. Bet ir mums plaukime ne viskas tiko ir patiko, galbūt, tai netgi nėra pati maloniausia sporto šaka. Bet mes dirbame, dirbame, dirbame...
- Pameni savo pirmą treniruotę?
- Atėjau, apsiverkiau ir mane išvedė. Kiek pamenu, pirmos treniruotės metu aš net nepraplaukiau. Aš labai bijojau. Apsiverkęs tik išgirdau: „Na, gerai, gali eiti iš čia!” Mane išmetė iš baseino net nepradėjus treniruotis. Mažiukas buvau: buvau vienas, baisu, paleis, reikės plaukti! Bet atėjau antrą kartą... Įsidrąsinau. Bet ir vėl mane išmetė, nes per daug drąsus buvau. Tiesą pasakius, net negaliu pasakyti, kiek kartų mane buvo išmetę iš baseino. Labai padūkęs buvau. Gal dešimt kartų buvau išmestas. Bet vis vien sugrįždavau.
- Kodėl?
- Gal tiesiog kitos sporto šakos manęs taip nedomino. Vanduo mane kerėdavo. Ir man buvo smagu jame pažaisti, padūkti.
- Buvai tas, kuris skandindavai po vandeniu kitus?
- Taip, nuolat išsidirbinėdavau. Man būtinai reikėdavo kokias nors nesąmones po vandeniu išdarinėti, kol visi dirba. Tiesą pasakius, net sunku pasakyti, kada subrendau ir pradėjau į viską rimčiau žiūrėti. Viskas, atrodo, savaime atėjo. Laimėdavau ir visus jaunučių čempionatus. Šluodavau viską savo amžiaus grupėje. Jaučiausi esąs pats kiečiausias. Europos jaunimo olimpiniame iškovojau sidabrą... Gal tuomet viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pamenu, toks „šustriakas“ jaučiausi. Bet tuomet atsirado ir atsakomybė!
- O tasai „šustriakas“ manė esąs didis talentas?
- Nepamenu, ką tuomet jis manė, bet dabar galiu pasakyti, kad jokio talento aš neturiu. Atėjau, įšokau į baseiną ir tapau Europos čempionu? Tikrai ne! Reikia žiauriai daug dirbti. Gali žmonės baksnoti mane pirštais ir sakyti „va, talentas“. O aš manau, kad vienintelis talentas, kurį, galbūt, aš turiu yra užsispyrimas dirbti. Tą turiu įgimtą – nors man yra sunku, aš vis vien darau. Talentas plaukti? Nežinau, nežinau... Jeigu penkiolikos metų būčiau tapęs olimpiniu čempionu, kaip Rūta, gal ir nebijočiau pasakyti, kad esu talentingas. Bet dabar? Viskas pasiekta kruvinu darbu.
- Lietuvos plaukimo žemėlapyje raudonuoja Panevėžys. Kokia yra jūsų miesto paslaptis?
- Manau, kad čia reikia dėkoti treneriams. Mes treniruojamės mokyklos mažame baseiniuke, o treneriai... Jie netgi nėra vadinami treneriais. Jie yra mokytojai. Mano trenerė yra plaukimo mokytoja. Nėra ten tokio dalyko – treneris. Tačiau viskas priklauso tik nuo jų. Jie turi sukaupę didelį žinių bagažą, kuriuo dalinasi su mumis, jie nuolat gyvena mūsų ritmu ir dėl mūsų pergyvena. Juk ne vienetai Panevėžyje užaugome. Mūsų yra daug ir vis dar auga jaunimas. Kur kiti miestai? Kažko trūksta? Nežinau. Mes tiesiog esame naujoji Lietuvos plaukikų karta, kuri eina ir daro!
- Žinau, kad jus su rinktinės nariu Andriumi Šidlausku sieja stipri draugystė. Ar pameni pažintį?
- Pamenu, jį pirmosiose treniruotėse. Toks pienius būdavo: stovėdavo, tuos akinukus kramtydavo... Apžėlęs nuo jaunystės. Juokingas būdavo. Ir niekas jo nepastebėdavo. Plaukdavo, treniruodavosi, tačiau netrukus jis buvo prijungtas prie mūsų trenerės grupės. O tada ir pradėjome kartu drožti. Andrius visur tapo jaunimo čempionu. Sunku net pasakyti, kas nutiko – jis nuolat plaukdavo viename lygyje, tačiau atėjo pas mus ir tuoj tapo Europos ir pasaulio jaunimo čempionu. Va, čia tai geras, ar ne?
- Gyvenate viename kambaryje stovyklų ir varžybų metu...Kiek pokštų kartu esate prikrėtę?
- Ojoj... Gyventi viename kambaryje su Andriumi, žinokite, yra ojoj...
- Bet Andrius atrodo labai ramus...
- Nejuokaukite. Ramus jis nebent tada, kai interviu duoda. Bet šiaip tai, kaip diena, taip ir naujiena su juo. Aš kartais net negaliu su juo viename kambaryje gyventi. Tenka net prašyti, kad mus atskirai apgyvendintų. Man tiesiog galva nebeišneša, kiek visko vyksta Andriaus galvoje. Bet su juo visada smagu.
- Tokijo olimpinės žaidynės? Ar jau sukasi galvoje mintys apie jas?
- Aš apie jas dar negalvoju. Nelabai suprantu atletų, kurie nuolat kartoja „Na, va, dabar vėl po keturių metų bus olimpinės, ruošimės“. Keturi metai! Tai yra labai daug. Užtenka paskaičiuoti, kiek dar laukia Europos ir pasaulio čempionatų... Todėl mes toli nesižvalgome, dirbame šiems metams.
- Kaip prisimeni Rio de Žaneiro olimpines žaidynes?
- Nieko gero ten neprisimenu. Buvo daug nesąmonių. Gavome pamokų. Ir liga prigavo, sveikata šlubavo, netgi plaukti negalėjau normaliai – praėjo tos olimpinės ir tiek. Žiūrėsime, gal kitose olimpinėse viskas bus geriau.
- Grįžkime į baseiną! Koks jausmas – išnyri ir pamatai savo rezultatą?
- Europos čempionate tik palietęs sienelę žinojau, kad esu pirmas. Juk mačiau, kad visi atsilieka. Žinojau, kad esu pirmas, nusiėmiau kepurytę, akinukus, žinojau, kad lipsiu ant tako, parėksiu... Bet tada pamačiau rezultatą. Supratau, kad kūnas užsipildo neapsakoma jėgos banga. Tai buvo nuostabus jausmas. Pasiekiau rezultatą, kuris vertė mane didžiuotis. Man visada taip – gali būti pirmas, tačiau viskas nublanksta, jei nepasieki savo trokštamo rezultato. Europos čempionate viskas buvo puiku – ir rezultatas, ir pozicija. Jeigu plaukimo rezultatas negerėja, reiškiasi, netobulėji – galbūt, po metų jau nebebūsi pirmas. Šįkart buvau pirmas užtikrintai. Kosmosas. Euforija?
- Tai ir yra tasai jėgos antplūdis?
- Tačiau jis būna toks trumpas... Tik išlipi iš baseino ir supranti, kad galėtų kas ir ramentus paskolinti. Taip ir baigiasi ta euforija (juokiasi).
- Sakyk, ar turi nuojautą prieš plaukimą?
- Dažniausiai per apšilimą pajaučiu, kaip viskas bus. Suprantu, ar galėsiu kovoti dėl gero rezultato. Kartais būna, kad praplaukęs apšilimo baseine trenerei pasakau „Bus gerai“. Svarbu pajausti, kad kūnas yra pasiruošęs. Belieka tik susitvarkyti psichologiją prieš startą.
- Kaip tai darai?
- Aš klausau kokių nors dainų prieš startą. Ilgą laiką mano ausinėse skambėjo „Legends Never Die“... Ši daina man leidžia prisiminti, kodėl taip stipriai dirbu... Ji sukelia man daug emocijų. Jos klausydamas suprantu, kad juodai dirbu vardan to, kad galėčiau stovėti finalų starte. Bet svarbiausi yra nepridėti į kelnes. O tai padaryti prieš, tarkime, Europos čempionato finalą nėra lengva – plauki ketvirtame takelyje, tave pakviečia į startą paskutinį, arena ūžia, per kūną bėga šiurpuliukas. Bet stengiuosi į nieką nekreipti dėmesio: apgalvoju savo nuotolį, tempą, savo anksčiau darytas klaideles. Niekada prieš startą negalvoju, ar laimėsiu.
- Kalbėjome apie ašaras vaikystėje. O kada buvo paskutinis kartas?
- Net nežinau...
- Nebūna silpnumo akimirkų?
- Ne. Esu pakankamai stiprus psichologiškai. Pravirkdyti mane yra sunku. Ašaros? Beviltiškas dalykas. Jei verki, reiškia, esi silpnas. Nepasisekė? Eik mokytis iš savo klaidų. Ašaroms čia ne vieta. Svarbiau yra užduoti sau klausimą, ar viską padarei, ką reikėjo padaryti.
- O laimės ašaros?
- Irgi retokai... Verkiau tik tuomet, kai bijojau baseino ir tą dieną, kai mane iš jo išmetė. Ir viskas. Džiaugsmo ašaros? Juk stovėdamas ant nugalėtojų pakilos tiesiog žinai, kad gavai tai, ko nusipelnei. Ir viskas. Gal aš kiek ir keistas.
