Pastarųjų savaičių Rusijos ir Ukrainos konfliktas dėl gamtinių dujų akivaizdžiai parodė, kad Europos Sąjungos (ES) valstybės turėtų susivienyti ir siekti alternatyvos „Gazpromo“ dujų perdavimo vamzdynams.
Anot Europos Parlamento (EP) nario Šarūno Biručio, Lietuvai rusiškos dujos iki šiol tiekiamos sklandžiai dėl keleto priežasčių: pirmiausia dujos per Baltarusiją Lietuvos vamzdynais keliauja į Kaliningrado sritį. Be to, mes už dujas mokame vieną didžiausių kainų Europoje – daugiau nei 500 JAV dolerių už 1 tūkst. kub. metrų. Jei kalbėtume apie dujas, reikalingas elektros energijos gamybai, tai kol kas mes vis dar turime alternatyvą – Ignalinos atominę elektrinę. Nutraukti dujų tiekimą Rusijai būtų buvę ekonomiškai nenaudinga. Tačiau mes sėdime ant tos pačios parako statinės.
Šiandien Europos Parlamento (EP) plenarinėje sesijoje parlamentarai akcentavo, kad ši krizė nėra vien dvišalis komercinis reikalas – tai ir politinė problema, kurioje svarbus ES vaidmuo. Europos Komisijos (EK) vadovas Jose Manuelis Barosso pasiūlė dujų vartotojoms imtis teisinių veiksmų prieš Ukrainos „Naftogaz“ ir „Gazpromą“ bei konstatavo, kad abi pusės: tiek Rusija, tiek ir ES nesugeba įvykdyti įsipareigojimų Europos vartotojams. „Pažiūrėsim ar tai politinė, ar vis dėlto – techninė problema. Tačiau šis konfliktas mums aiškiai parodo, kad Rusija ir Ukraina nėra patikimos Europos partnerės“, – įsitikinęs EK vadovas.
Plenarinėje sesijoje kalbėdamas ES pirmininkaujančios Čekijos ministras pirmininkas, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Mirekas Topolanekas sakė, kad Rusijos ir Ukrainos krizė yra ne tik tarpusavio pasitikėjimo krizė, tačiau ir geopolitinė krizė.
Abu aukšti Europos pareigūnai pripažino, jog Europa privalo didinti ES energetinį solidarumą, investuoti į jungtis. Būtina išskaidyti energetinius šaltinius ir pagerinti energetinių išteklių tiekimo saugumą. Veikti reikia ryžtingai, nes išsprendus šią energetinę krizę bet kada galime sulaukti kitos.
„Tikiuosi, kad po šios pamokos ES valstybės bus dar vieningesnės santykiuose su trečiosiomis šalimis, pirmiausia – su Rusija, ir sieks alternatyvos energijos šaltiniams iš šios Rytų kaimynės ne vien dėl energetinio, bet ir dėl politinio stabilumo. ES reikia patikimų, prieinama kaina ir tvarių energijos srautų,“ – sakė ES ir Ukrainos delegacijos parlamentinio bendradarbiavimo komiteto narys Š. Birutis.
Iš pirmo žvilgsnio galime teigti, kad dabartinio konflikto priežastys yra komercinės. Baigiantis „Gazpromo“ ir Ukrainos sutarčiai 2008 m. gruodžio 31 d. turėjo būti pasirašytas naujas susitarimas dėl dujų tiekimo. Metų sandūroje Ukrainoje pasigirdo, jog „Gazpromas“ už 1 tūkst. kub. metrų prašysiantis 250 JAV dolerių. Natūralu, kad tokio susitarimo nepavyko sudaryti, tad pačią pirmąją šių metų dieną Rusijos dujų monopolininkas „Gazprom“ nutraukė dujų tiekimą Ukrainai. Dujų milžinas oficialiai pareiškė tai padaręs dėl laiku neapmokėtos apie 2 mlrd. dolerių skolos už anksčiau Ukrainai tiektas dujas ir bandymo jas „vogti“.
Rusija Europai tiekia ketvirtadalį dujų, 80 proc. jų transportuojama Ukrainos teritorija. Į Europą kasdien patenka 120 mlrd. kub. metrų rusiškų dujų, į Ukrainą – 55 mlrd. kub. metrų. Nutraukus jų transportavimą, 18 Europos valstybių liko be dujų.
EP narys Š. Birutis samprotavo: „Drįsčiau teigti, kad konflikto šaknys yra daug sudėtingesnės ir daugialypės. 2006 m. Ukrainoje kaip vienintelis dujų tarpininkas atsirado Šveicarijoje registruota įmonė „RosUkrEnergo“, kaip teigiama, priklausanti Rusijos dujų eksporto monopolininkei „Gazprom“ ir Ukrainos oligarchui Dmitrijui Firtašui.
Minėta bendrovė perka dujas iš „Gazprom“ ir perparduoda jas Ukrainos „Naftogaz“ bei kai kurioms kitoms valstybėms. Galima tik numanyti, kad ši, tik tarpininko vaidmenį atliekanti bendrovė, susižeria milijoninius pelnus, reikalingus Maskvos politinei įtakai Ukrainoje užtikrinti. Prisidengiant dujų konfliktu žaidžiami politiniai žaidimai, kurie šiuo metu ypač naudingi Viktoro Janukovičiaus „Regionų“ partijai.“
Ekspertai pastebi ir dar vieną gudrybę, jog Ukraina siekė dujas, kurios keliauja tranzitu per jų valstybę, palaikyti iki geresnių laikų. Šiuo metu naftos ir dujų kainos yra dramatiškai nukritusios. Savo ruožtu Maskva paskelbė, kad šis konfliktas atnešė 800 mln. JAV dolerių nuostolio.
„Galbūt naudodamasi susidariusia padėtimi Rusijos Vyriausybė stengiasi perimti bent dalį „Naftogaz“ kontroliuojamų vamzdynų, kaip tai padaryta Baltarusijos atveju, – savo nuomonę išreiškė europarlamentaras Š. Birutis ir akcentavo dar vieną šio konflikto aspektą: – Labai svarbus koziris, kurį galima išpešti iš šio konflikto – forsuoti „Nord Strem“ Baltijos jūros dugnu tiesimą“.
2008-aisiais Ukraina „Gazprom“ už dujas mokėjo 179,5 dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Praeitų metų spalio 2 dieną Rusija ir Ukraina pasirašė memorandumą dėl laipsniško perėjimo prie rinkos kainų iki 2011 metų. Minėta suma gerokai mažesnė už rinkos kainą. „Gazprom“ dujos Europai šiuo metu tiekiamos vidutiniškai po 400 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. 2008 m. vasarį prie Vokietijos sienos dujos iš Rusijos kainavo 374,5 JAV dol./tūkst. kub. m. Vengrija už „Gazprom“ dujas mokėjo 377, Italija – 387, Prancūzija – 357 dol. už tūkst. kub. m. Maskvos teigimu, Ukrainos kaimynėms, Rytų Europos valstybėms, pirmąjį 2009 m. ketvirtį kaina buvo apie 470 dolerių už tūkstantį kub. metrų dujų.
Europa vienu iš galimų krizės sprendimo būdų laiko ir dujų tranzito per Ukrainą internacionalizavimą. Būtų sukurtas nuolatinis tarptautinių stebėtojų tinklas dujų perdavimo srityse ar tarptautinis konsorciumas, ES prisiimant priežiūros funkciją.
Neatmestina ir galimybė susitarti dėl teisiškai įpareigojančio energetinių išteklių tranzito dokumento su Rusija bei tranzitinėmis šalimis. Tokia sutartis galbūt net galėtų būti inkorporuota į platesnius ES, Rusijos ir bendrų kaimynių energetinius susitarimus, pavyzdžiui, Energetikos Chartiją. Tokios pastangos padėtų ateityje išvengti panašių situacijų.
