Jau kurį laiką stebime nerimą keliančius bandymus pakeisti Lietuvos užsienio politikos kursą. Kadangi tokie raginimai sklinda ne iš kur nors, bet iš pagrindinių institucijų, atsakingų už mūsų valstybės užsienio politikos formavimą – prezidentūros ir Užsienio reikalų ministerijos, yra realus pavojus, kad šie “pamąstymai” gali tapti kūnu. Juolab kad apsireiškė ir visas būrys daugiau ar mažiau žinomų autorių, su neregėtu aktyvumu “populiarinančių” šį neva naują (taigi “pažangų”) požiūrį.
Ką gi Lietuva turėtų keisti? Paprastai priekaištaujama, kad, užuot tapusi “auksine provincija” (kaip mielai tai skamba miesčionių ir materialistų ausiai!), Lietuva buvo nepagrįstai apsiskelbusi regiono lydere, o užuot draugavusi su Europos galingaisiais – prasidėjo su tokiais “driskiais”, kaip Gruzija ir Ukraina, arba su Gudijos demokratinėmis jėgomis. Mums bandoma įteigti, kad šitos (ir ne tik šitos – tai pasakytina ir apie kitas Juodosios jūros baseino ir Kaukazo valstybes, įskaitant narystės Europos Sąjungoje atkakliai siekiančią Turkiją) šalys yra toli nuo Lietuvos, todėl jos vertintinos tik kaip kažkokia mums nesvarbi egzotika.
Palaipsniui keitėsi ir tariamos alternatyvos “driskiams” apibūdinimas. Jei iš pradžių tai buvo tiesiog Vakarų Europa (Europos Sąjunga?), tai vėliau “alternatyva” konkretizavosi į ES galinguosius – Prancūziją ir Vokietiją, o Europą vis įkyriau pradėta priešpastatyti Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Suprask, Europa – tai artimi ir savi, o štai Amerika – tai jau tolimi ir svetimi. Irgi, matyti, nelabai svarbi egzotika. Arba ne egzotika, sprendžiant iš to, kad vis dažniau JAV pradėta pateikinėti kaip Rusijai lygiavertį (kaip pozityviąja, taip ir negatyviąja prasme) lietuviškosios politikos veiksnį. “Abi jos yra hegemonistės,” – paslaugiai sufleravo kurie nekurie apžvalgininkai – “abi jos (žinoma, Amerika daugiau) nori išnaudoti Lietuvą savo imperialistiniams tikslams pasiekti”. Juk panašiai kalba ir kai kurie istorikai, kurie bando įrodyti, kad tarp Lietuvos partizanų ir stribų ypatingo skirtumo nebuvo – tiesiog vieną naktį ateidavo vieni, o kitą – kiti…
Lygiagrečiai Lietuvos žmonės buvo pratinami ir prie dar vienos “alternatyvos”, šįkart lokalinės. Jos esmė – Lietuva per daug suartėjo su Lenkija, nors jai turėtų pakakti Latvijos ir Estijos draugijos. O Lenkiją tuo pačiu metu vis dažniau pradėta traktuoti kaip kažką panašaus į Rusiją. Vėlgi – ir pozityviąja, ir negatyviąja prasme, nelygu koks kontekstas.
Toks Lietuvos geopolitikos “išlaisvinimas” iš politikos, tiksliau – iš vertybinės jos dedamosios, lygiai kaip ir iš istorinės mūsų patirties, ir jos pavertimas tiesiog fizine geografija, prašyte prašėsi “loginio išbaigtumo”, o paklausa, kaip žinome, visada pagimdo pasiūlą. Gryname pavidale minėtą pasiūlą neseniai įgarsino Vytenis Andriukaitis, išradęs naują “Europą”, besidriekiančią nuo Pirėnų iki Vladivostoko. Įdomiausia, kad tai buvo pavadinta “naujuoju atlantizmu”, nors kur kas daugiau šiuo atveju tiktų “senojo eurazizmo” pavadinimas. Galima tik padėkoti ponui Vyteniui už tokį atvirumą, nes dabar Lietuvos žmonėms bus lengviau atpažinti ir visas kitas peršamos “pragmatiškos” užsienio politikos variacijas. “Pragmatiškos” – reiškia laisvos nuo įsipareigojimų sąjungininkams, nuo panašaus istorinio likimo brolių rėmimo ir apskritai nuo Apvaizdos Lietuvai skirtos istorinės misijos vykdymo. “Pragmatiškos” – reiškia merkantilios ir orientuotos tik į šios dienos pilvo poreikių tenkinimą, nemaž negalvojant apie tokius “menkniekius”, kaip tautinė savigarba ir pilietinė atsakomybė. Ačiū, ponas Vyteni, tikrai labai ačiū.
Tiesa, pamiršau paminėti dar vieną dalyką, kurio tiesiog neįmanoma nepaminėti, kalbant apie Lietuvos užsienio politikos metamorfozes. Turiu omenyje vadinamosios “adamkinės” užsienio politikos priešpastatymą “grybauskinei” (nesvarbu, kuri iš jų pateikiama su pliuso, o kuri – su minuso ženklu). “Grybauskinėje” versijoje ši kolizija (mano giliu įsitikinimu – kažkur ir kažkieno dirbtinai išgalvota) skamba maždaug taip: prie Valdo Adamkaus mūsų užsienio politika buvo pernelyg donkichotiška ir nepraktiška, todėl ją būtina keisti. Tą patį , tik sukeitus akcentus vietomis, girdime ir iš “adamkistų”: siūlomas naujas užsienio politikos kursas – tai V.Adamkaus įdirbio užsienio politikoje išsižadėjimas. Kitaip sakant, Lietuvos visuomenę bandoma suskaldyti pagal tai, kaip ji vertina buvusį šalies vadovą ir dabartinę Prezidentę. Bet šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad šis priešpastatymas – tai sąmoningas Lietuvos žmonių klaidinimas.
Lietuvos užsienio politikos pagrindiniai orientyrai buvo nustatyti ir ją buvo pradėta realizuoti anaiptol ne V.Adamkaus prezidentavimo laikais, o gerokai anksčiau. Norėdami įvardinti ją konkretaus politiko vardu, be abejo pirmiausia turėtume paminėti prof. Vytauto Landsbergio pavardę. Drąsiai galima teigti, kad jokių realių priežasčių, dėl kurių reikėtų peržiūrėti V.Landsbergio suformuotą Lietuvos užsienio politikos doktriną, nėra, nebent sumanytume iškelti taktikos (einamosios politikos vykdymo) klausimus aukščiau už strategiją (politikos tikslų ir uždavinių nustatymą).
Valdant V.Adamkui (tiksliau – “valstybininkų” klanui), aukščiau minėtas užsienio politikos kursas formaliai nepasikeitė, tačiau pasikeitė jos vykdymo būdai. Atsirado daug aktyvios veiklos imitavimo, kai, deklaruojant vertybinę politinę liniją, praktiškai buvo elgiamasi taip, kad rezultatas būtų naudingas ne Lietuvai, o “valstybininkų” šeimininkams. Kitaip sakant, faktiškai jau tada Lietuvos užsienio politika tapo “pragmatiška”, tik iki tam tikro laiko tai buvo įmanoma nuslėpti. Štai tą imitaciją ir reikia eliminuoti iš Lietuvos užsienio politikos, o ne keisti jos kursą.
“Valstybininkų” skandalas ir Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto atliktas tyrimas parodė šio klano tikrąjį veidą, todėl jo šeimininkams iškilo reikalas laikinai perkelti šiuos “nepakeičiamus specialistus” į antrąjį planą. Bet tuo pačiu numanomiems šeimininkams atsirado gundanti galimybė atsikratyti iki šiol bent jau formaliai deklaruotų Lietuvos užsienio politikos tikslų ir uždavinių. Štai iš kur atsiranda “Europos iki Vladivostoko” ir kitos neva “alternatyvios” užsienio politikos formavimo teorijos. Bet jokie gudravimai negali paversti priešo sąjungininku (arba atvirkščiai), ir ne tam Lietuva prieš beveik dvidešimt metų ištrūko iš pabodusio dvokiančio narvo. Jei jau reikėtų išplėsti Europos, kaip politinės sąvokos reikšmę, turėtume daryti tai ne rytų, o vakarų kryptimi – ten, iš kur galime tikėtis tinkamų tolesnės Lietuvos raidos pavyzdžių ir mūsų fizinio išlikimo garantijų.
Žinoma, apmaudu, kad tokia europinės civilizacijos erdvė, kuri vakaruose prasideda Havajuose, šiandien baigiasi mūsų Medininkuose, o ne, pavyzdžiui, kur nors už Smolensko. Bet šiuo metu svarbiausia neleisti “pragmatikams” pastūmėti šios rytinės Europos ribos dar toliau į Vakarus, kad ir iki Seinų. Ir ruoštis gyvenimui normalioje euroatlantinėje Lietuvoje – be “valstybininkų” ir be “pragmatikų”.
