Mums nesiseka Eurovizijoje. Šiame konkurse dalyvavome 6 kartus, net 2 kartus užėmėme paskutinę vietą ir net didžiausios sėkmės akimirką buvome arčiau reitingų lentelės galo, negu pradžios. Iš pradžių dainavome lietuviškai. Paskui bandėme kažką sudainuoti angliškai. Šiemet lietuviai nebedainuos. Jie tiesiog skanduos ir šauks „Mes – nugalėtojai! Balsuokite už mus!“ Taigi nesiseka mums įtikinti europiečius savo dainingumu. Ir tai prasidėjo dar viduramžiais.
Su lietuvių dainomis vieni iš pirmųjų turėjo progos susipažinti lenkai. 1325 m. Lenkijos karalaitis, būsimasis karalius Kazimieras vedė Aldoną Gediminaitę, kuri buvo pakrikštyta Onos vardu. Aldona mėgo lietuvišką muziką ir dainas, tad Lenkijos karaliaus dvaras suskambo lietuviškomis gaidomis. Tačiau viduramžių lenkų istorikas Janas Dlugoszas (Jonas Dlugošas) aprašo tai be jokio entuziazmo, taip apibūdindamas karalienę Aldoną Oną: „Moteris ji buvo garbinga, nuolanki savo vyrui karaliui, atlaidi ir labdaringa dievobaimingiems vargšams, tačiau prisirišusi prie to, kas teikia džiaugsmą, mėgstanti dainas ir šokius bei pasaulietiškas linksmybes. Tiesą sakant, šie menai bei papročiai jai dar iš mažumės buvo įdiegti tamsuolių tėvų namuose, bet ir priėmusi krikščioniškus papročius, anų neišsižadėjo: Kazimierui veikiau nekreipiant dėmesio į tai, negu pritariant, ji jodinėjo arkliu ar važinėjosi karieta, o ją lydėdavo būgnų, arfų bei kitų muzikos garsų bei dainų sutartinė. Sakoma, jog, pasitraukdama iš gyvenimo, ji prakeikė visa, ką darė gyvendama, ir mirė labai šiurpia mirtimi“.
Lietuviškos muzikos vertinimas Dlugošo pasakojime dar gana švelnus, ypač jeigu palyginsime jį su tuo, ką apie lietuviškas dainas rašė XVII amžiaus vokiečių autoriai. Antai Erhardas Wagneris (Erhardas Vagneris) lietuviams nepalankioje knygelėje „Prūsijos lietuvių, gyvenančių Įsruties ir Ragainės apskrityje, buitis ir papročiai“ (1621), rašydamas apie lietuviškas vestuves, pažymi: nuotaką ir jos drauges apima siutas ir jos „pradeda plėšyti gerkles keistais dainavimais, labiau primenančiais vilkų staugimą negu muzikinę harmoniją“.
Su Vagnerio vertinimu sutinka ir Teodoras Lepneris knygelėje „Prūsų lietuvis“ (1690 m., išleista 1744 m.). Rašydamas apie lietuvių dainavimą jis neslepia ironijos: „Jie visi kompozitoriai ir patys pritaiko savo dainoms gaidą, nors kai kurių yra išmokę iš vokiečių. Jų kakarinės dažniausiai tokios skardžios kaip to žvėries, kurs ėda avis. Iš prigimties jie linkę dainuoti, taigi puikūs apsigimę muzikai, pomėgį dainoms atsinešę į pasaulį; todėl jų moterys ir merginos vaišėse taip bliauna ir spiegia, jog reikia užsikišti ausis. Vaikinai nelabai linkę prie tų pramonių, o tik moterys ir merginos, kurios iš pat ryto nuo antrųjų gaidžių iki prašvintant muzikuoja sukdamos rankines girnas, nes girnų ūžesys joms yra tarsi bosas ir pagrindas. Jų dainavimo arba veikiau bliovimo temos yra meilės dainos, bet dainuoja ir apie viską, kas tik šauna į galvą ir ką tik mato prieš akis“.
1706 m. lietuvių liaudies dainose šiek tiek naudos atrado pastorius Mykolas Merlinas, susirūpinęs religinių raštų kalbos gryninimu. Liaudies dainose jis įžvelgė geros lietuvių kalbos pavyzdį, bet pačių dainų nelaikė meno kūriniais – jas reikia rinkti kaip „gerų ir praktikos išmėgintų žodžių“ išteklių, bet „ne tam, kad tas kvailystes imtume dainuoti“.
Tačiau XVIII amžiuje požiūris ima keistis. Pilypas Ruigys savo „Lietuvių kalbos kilmės, būdo ir savybių tyrinėjime“ (1745) paskelbė tris pirmuosius lietuvių liaudies dainų tekstus. Juos pateikė kaip lietuvių kalbos grožio liudijimą, tiesa, iškart ėmė atsiprašinėti ir teisintis, matyt, turėdamas galvoje didelės skaitytojų dalies požiūrį į tokias dainas: „Nederėtų man čia tokie niekai dėti, jei nebūtų žinoma, jog daug idiominių kalbos savybių galima pažinti iš šitokių odžių ir iš lietuvių moterų, mažai tesueinančių su vokiečiais“.
Vokietijoje tuo metu darėsi nebemadinga klasicistinė estetika, kuri apskritai nepripažino meninės vertės poetinei liaudies kūrybai, kilo romantizmo banga, todėl ir į lietuvių liaudies dainas imta žiūrėti vis palankiau. Ruigio kartu su vertimais į vokiečių kalbą paskelbtos lietuviškos dainos patraukė tokių autoritetų, kaip dramaturgas Gottholdas Ephraimas Lessingas (Gotholdas Efraimas Lesingas), filosofas Johannas Gottfriedas Herderis (Johanas Gotfrydas Herderis), poetas Johannas Wolfgangas Goethe (Johanas Volfgangas Gėtė), dėmesį. Goethe vieną iš šių dainų net įtraukė į savo muzikinę pjesę „Žvejo dukra“ (1782), o Lessingas savo atsiliepime priekaištavo Ruigiui: „Dievotasis vyras atsiprašinėja, kad tokius niekus įdėjo; manding, jis galėtų atsiprašyti, kad nedavė jų daugiau“.
Po to jau lietuvių dainas K. G. Milkaus lietuvių kalbos žodyno pratarmėje gyrė ir Karaliaučiaus karo ir domenų valdybos patarėjas Christofas Friedrichas Hejlsbergas (Christofas Frydrichas Heilsbergas, 1799 m.): „Lietuviai mėgsta dainuoti. Jie dainuoja ir džiaugiasi prieš darbą ir jį baigę, o jų dainos dvelkia švelniausiais meilės ir draugystės jausmais“. Teigiamas lietuviškų dainų vertinimas nuo tol įsivyravo. XIX a. pradėti skelbti jų rinkiniai, jos ir pačių lietuvių inteligentų imtos laikyti nacionaline vertybe.
Taigi kartą Europa jau buvo įvertinusi mūsų dainas, nors iš pradžių jas priėmė gana arogantiškai. Bet istorija linkusi kartotis. Kai 1994 m. Lietuva pradėjo dalyvauti Eurovizijos konkurse, mūsų „dainų ir artojų“ tėvynės savimonei buvo suduotas skaudus smūgis. Ovidijus Vyšniauskas su daina „Lopšinė mylimai“ negavo nė vieno balso ir liko paskutinėje 25 vietoje. 1999-aisiais vėl įkopę į Eurovizijos sceną su Aistės Smilgevičiūtės daina „Strazdas“ gavome 13 balsų ir užėmėme 20-ąją vietą iš 23... Daina buvo originali ir turėjo nemažai tautinių bruožų. Ji sulaukė ir daug palankių atsiliepimų, bet nepadarė didelio įspūdžio masiniam klausytojui.
Štai čia mūsų ryžtas parodyti Europai kažką lietuviško ir išblėso. Nuo to laiko siunčiame į Euroviziją tik vieną už kitą banalesnes angliškas dainas, beviltiškai blaškomės, bandydami nuspėti, ko gi reikia vidutiniam europiečiui, o vidutinis europietis neatsilygina mums už tas pastangas net vidutiniu dėmesiu. Pirmasis anglakalbis popblynas tarsi rodė šitokio kelio perspektyvumą. 2001 m. grupės „Skamp“ daina „You got style“ užėmė 13 vietą (iš 22). Tai iki šiol didžiausias mūsų laimėjimas. Kiti bandymai kurti anglišką popsą baigėsi visišku fiasko: 2002 m. Aivaras Stepukonis su daina „Happy you“ užėmė 2-ąją nuo galo vietą, o 2004-aisiais Linas ir Simona su daina „What’s happened to your love“ ir 2005-aisiais Laura su grupe „The Lovers“ ir daina „Little by Little“ neįveikė nė pusfinalio, likdami atitinkamai 7-oje nuo galo ir paskutinėje vietoje.
Tai, ką Eurovizijai siūlysime šiemet, atspindi bene didžiausią mūsų nuopuolį pastarųjų Eurovizijos konkursų istorijoje. Žinoma, žemiau jau pernai iškovotos paskutinės vietos nenukrisime, bet pernai į Euroviziją vis dėlto dar vežėme dainą, o šiemet – tik nevykusį reklaminį klipą, kuris susideda iš darkyta anglų kalba rėkiamo šūkio „Mes – nugalėtojai“ ir skandavimo, kviečiančio balsuoti už šį klyksmą, kurio Wagneris su Lepneriu nė bliovimu pavadinti nebegalėtų, nes žodyje „bliovimas“ slypi daugiau muzikalumo nei tokioje „dainoje“. Žinoma, galime tikėtis, kad vidutinis europietis neturi skonio lygiai taip pat, kaip ir tie lietuviai, kurie balsavo už „LT United“ dainą „We are the Winners“. Tokia viltis, žinoma, – kvailių motina, bet net jei ji pasiteisintų, nežinia, ar turėtume kuo pasidžiaugti, būdami prasto skonio ir Europos muzikinės kultūros nuopuolio avangarde.
Jeigu jau mums kol kas lemta būti Eurovizijos konkurso reitingų lentelės apačioje, tai ar ne geriau ir garbingiau ten būti su tokiomis dainomis kaip „Strazdas“, kurios reprezentuoja mūsų tautinę kultūrą ir yra pajėgios sudominti bent jau Europos elitą, negu užimti paskutinę vietą, šūkaujant „We are the Winners of Eurovision“?
Šiandien daug kalbame apie Lietuvos įvaizdį. Jo formavimui galima būtų panaudoti ir Eurovizijos konkursą, jeigu Lietuvos nacionalinio konkurso organizatoriai suprastų, kad mes galime eiti į Europą su originalia, kol kas gal ne visiems suprantama, bet iš pilkos masės išsiskiriančia lietuviška daina, galime kažką priversti susimąstyti, kad gal ne Lietuva dar nepriaugusi prie europinio lygio, bet Eurovizija reprezentuoja ne patį geriausią skonį. Tokias mintis galėjo sukelti „Strazdas“, bet tikrai nesukels „We are the Winners“. Jei šį kartą mūsų „nugalėtojai“ grįš pusfinalyje išsikovoję paskutinę vietą, tai Eurovizijos kritikai galės tik su palengvėjimu atsidusti, kad europiečių muzikinis skonis dar nėra taip tragiškai sugadintas...
