Gili recesija Europos Sąjungai būtų didelis iššūkis
Nedaugelis vyriausybių džiaugiasi ištikus nuosmukiui. Bet artėjanti krizė kelia ypatingą grėsmę Europos Sąjungai – šalių grupei, kurią vienija persidengiantys solidarumo susitarimai. ES solidarumą garantuoja teisė, retorika ir daugybė pinigų. Atėmus pinigus jis gali pasirodyti neįtikėtinai trapus.
Per kelis dešimtmečius Europos solidarumas pasiekė daugybę gerų dalykų, tarp jų – sukūrė bendrąją rinką ir išplėtė ją pietų ir rytų kryptimi. Dabar 27 šalys turi bendrą sąjungą, paremta įstatymo viršenybe, atviromis sienomis ir laisvu žmonių, prekių ir kapitalo judėjimu, o 15 šalių turi bendrą valiutą. Kad visa tai veiktų, skurdesnės šalys gauna didelę pagalbą už tai, kad savo rinkas atveria turtingesnėms kaimynėms. Naujų rinkų perspektyva malšina senosios Europos nerimą dėl mažesnių kainų konkurencijos iš naujokių. Valstybės pagalbą ribojančios taisyklės žaidimo lauke užtikrina lygias galimybes. Taip pat Europa siūlo miglotesnį solidarumo paktą tarp valdančiųjų ir pavaldinių. Tai remiasi „socialiniu modeliu“, kuris galbūt nesiūlo tokių pat praturtėjimo perspektyvų kaip amerikietiškasis modelis, bet žada sušvelninti aštriuosius globalizacijos „kampus“.
Todėl bjauri recesija Europoje turės politinių pasekmių. Jei smarkiai išaugs infliacija ir nedarbas, ES solidarumas gali griūti ir turėti žalingų padarinių. Tai pat gali lemti, vieno ambasadoriaus žodžiais tariant, „nostalgijos politikos“ pakilimą. Pajutę sunkesnius laikus, rinkėjai gali rinktis politikus, siūlančius senus sprendimus, ar sugrįžimą į įsivaizduojamą, aukso amžiaus praeitį.
Viena iš ankstyvųjų aukų gali būti ES planai kovoti su klimato kaita. Praeitos savaitės ES vadovų susitikime Vokietija ir keletas Rytų Europos valstybių pasistengė juos taip „apkarpyti“, kad jie atitiktų jų nacionalinius interesus. Italijos premjeras Silvio Berlusconi sulaužė didesnį tabu, suabejodamas pačiu 2007 m. kovą pasiekto susitarimo projektu. Jo teigimu, anglies dvideginio išmetimo mažinimo tikslai turėtų palaukti, kol praeis finansinė krizė: ne laikas Europai žaisti „Don Kichotą“ ir vienai spręsti klimato kaitos problemą.
Tiesą pasakius, baimė, jog sumažės darbo vietų, kenkia visam ES klimato kaitos paketui. Dabar vyriausybės visur kalba apie „anglies dvideginio nutekėjimą“: grėsmę, kad daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetančios tradicinės pramonės – tokios kaip plieno gamintojai, persikels kitur, jei ES papildomai apmokestins išmetalus. Tai gadina nuotaiką tokioms šalims kaip Danija, kurios vyriausybė mano, kad ateities gerovė priklausys nuo „žaliųjų“ technologijų ir energijos efektyvumo (Danijoje daug vėjo malūnų). Danijos klimato kaitos ministrė Connie Hedegaard teigia, kad Europa privalo susitelkti ties „atsinaujinančiais“ būdais kurti ateities darbo vietas, o ne pasinerti į nostalgiją. „Kodėl mes, užuot skatinę ateities pramonę, žiūrime į saulėlydžio pramonę?“ – klausia ji.
ES pažadai kovoti su klimato kaita iš esmės yra solidarumo paktas tarp kartų. Kai Europos lyderiai susitarė dėl 2007 m. kovo mėn. tikslų, jie pripažino tą logiką, kad dabar sumažinti išmetalų kiekį kainuos mažiau nei prisitaikyti prie nepatikrintų klimato kaitos padarinių ateityje. Atrodė, kad tai pakeitė įprastus politikų instinktus laimėti rinkimus paperkant šiandienos rinkėjus (mokesčių lengvatomis, ankstyvo išėjimo į pensiją schemomis ir pan.) ir savo būsimiems vaikaičiams tyliai pateikiant sąskaitą. Dabar atrodo, kad Europos vadovai iš tikrųjų nepripažįsta naujos prieš 18 mėnesių sutartos logikos: jie tik jautėsi turtingi ir buvo nusiteikę drąsiems pažadams. Dabar, kai pinigų sumažėjo, solidarumas su ateities kartomis yra tolimas prisiminimas.
Kaip dėl solidarumo tarp šalių? Kai kurios turtingos šalys, ypač Prancūzija, jau išnaudoja ekonominį nuosmukį kaip pretekstą reikalauti, kad ES konkurencijos taisyklės būtų sušvelnintos ir būtų galima subsidijuoti privilegijuotas vidaus pramonės šakas (tokias kaip prancūzų mašinų gamintojai). Grėsmė iškilo ir pasaulio solidarumui. Ateinančių metų ES darbotvarkė numato spręsti prieglobsčio siekiančiųjų klausimą bei planus Europą paversti atviresne kvalifikuotiems, legaliems imigrantams iš ne Sąjungos valstybių. Nesitikėkite nieko liberalaus. Judėjimo laisvė ES viduje gali pasukti bet kuriuo keliu. Vakarų Europos ekonomikų silpimas migrantus skatina sugrįžti atgal į namus, į tokias šalis kaip Lenkija, o tai mažina įtampas dėl per didelės imigracijos. Visoje ES vykstanti recesija, kuri gali stipriai smogti Rytų Europai, šį procesą nutrauktų.
Airių problema
Briuselyje taip pat pilna žmonių, manančių, kad finansų krizė yra įrodymas, jog Europai reikia Lisabonos sutarties – institucinių pokyčių rinkinio, kuris buvo sumanytas, kad priimti naujus ES įstatymus būtų greičiau ir lengviau. Bet Lisabonos sutarties nebus, jei airių rinkėjai nepakeis savo nusistatymo prieš ją, išreikšto praeito birželio referendume. ES institucijų koridoriuose tyliai šnekama, kad 2009 m. spalis yra ideali data antrajam airių referendumui. Atmetami teiginiai, kad naują airių referendumą gali būti sunku laimėti: Airija privalo prisiimti savo įsipareigojimus ir dėti visas pastangas ratifikuoti Lisabonos sutartį, – gąsdina Europos grandai (ir jei jai nepavyks, palikti ES, – murma kietakakčiai federalistai). Tačiau Airija turbūt patiria giliausią recesiją iš visų valstybių. Versti jos ministrą pirmininką Brian Cowen surengti naują referendumą gali būti tolygu palikti jo kabinete viskio ir užtaisytą revolverį, tikintis, kad jis dėl Europos pasielgs garbingai.
„Nostalgijos politika“ kelia kitą grėsmę. Vienas iš svarbiausių Lisabonos sutarties pakeitimų suteiktų daugiau galios Europos Parlamentui. Po 2009 m. birželį vyksiančių Europos parlamento rinkimų tai gali nebeatrodyti tokia puiki idėja. Europiniai rinkimai visada yra puiki galimybė protesto balsavimui (nedaugeliui europiečių rūpi, ką jie išrinks). Kaip prognozuoja vienas pareigūnas, nuodingas nedarbo, dėl įsiskolinimų prarastų namų ir infliacijos derinys gali atnešti naudos ekstremistinėms kairės ir dešinės partijoms ir tuomet Europai tektų tvarkytis su tuo, ką jis įvardija kaip „asimetrišką“ parlamentą.
Europos politikos klišė yra ta, kad didžiausią pažangą ES padaro krizių metu. Šįkart tai skamba optimistiškai. Dosnumas ir savo tikslų siekimas, pasitarnaujantis bendriesiems, yra Europos projekto esmė. Bet nei šių dienų išsiplėtusi ES, nei bendra Europos valiuta nėra patyrusios tikrai gilaus nuosmukio: Europos solidarumas susiduria su sunkiausiu savo išbandymu.
Parengta pagal The Economist
