„Gana neįprastas jausmas būti vienai iš nedaugelio merginų. Jų šiame čempionate – tik keli procentai. Savanorių moterų daug, o sporto žurnalisčių, ir dar rašančių, – vienetai. Teko pastebėti, kad čia televizijose dirba moterys – Slovėnijos, Ispanijos, Turkijos ir kitose. O rašome tik kelios. Tai neįprasta“, – balsas.lt pasakojo 15min.lt portalo sporto žurnalistė Asta Žukaitė-Nalivaikienė.
Vengianti dėmesio ir kiek uždaro charakterio būdo – taip save apibūdina viena žymiausių Prancūzijos žurnalisčių Melissa Theuriau. Tiesa, ji į Slovėniją atvyko ne dirbti, o, kaip pati sako, pamatyti aukščiausio lygio krepšinį. „Moterims sunku žurnalistikoje, tenka daug kovoti, kad užsitarnautum vietą. Moteris ir dar sporto žurnalistė – keblu, bet vyrai su manim sutiks – tai be galo žavu.“
Krūva apdovanojimų, darbas olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose – tiek per 30 metų sporto žurnalistikoje pamatė viename populiariausių Didžiojoje Britanijoje radijo stočių dirbusi, o dabar telegraph.co.uk rašanti Alice Arnold.
„Man čia taip patinka! Jūs įsivaizduokite, kiek mes daug gauname dėmesio. Mūsų čia veikiausiai kokie 10 procentų“ , – visada besišypsanti ir kaip pati sako galvą dėl sporto pametusi sakė britė.
O ką vyrai mano apie tokį darbą? „Nesuku sau dėl to galvos. Jeigu atvirai, Didžiojoje Britanijoje sporto žurnalisčių labai mažai. Galiu drąsiai sakyti, kad sportą suprantu daug geriau nei daugelis vyrų, o komentarus po savo straipsniais skaitau labai retai. Per tiek metų pripratau dirbti tarp vyrų. Žinoma, ne kolegoms, o iš šalies vyrams gal atrodau tik paprasta namų šeimininkė, o ir visokių negražių dalykų esu girdėjusi“, – kiek pyktelėjusi pasakojo A. Arnold.
Sportininkai žiūri nuolankiau
Kokie sporto žurnalisčių privalumai? Be abejo, atletai į jas žiūri daug nuolankiau nei į sporto žurnalistus vyrus. Su tokia nuomone sutinka ir A. Žukaitė-Nalivaikienė, bet, kaip pati sako, daug kas priklauso nuo darbo kokybės: „Yra buvę tokių situacijų, kai kvailas klausimas išmuša iš vėžių sportininką kaip ir vyro užduotas klausimas. Šiek tiek yra nuolankumo mūsų atžvilgiu, tai vertinčiau kaip pliusą. Aš ir pati kartais jaučiu, kad su manim nuoširdžiau bendrauja.“
„Vyras visada liks vyru, – juokiasi M. Theuriau. – Daug kartų yra tekę matyti ir patirti tą jausmą, kai tokį pat klausimą užduoda vyras ir moteris, o kalbėjimo tonas su jais skiriasi.“
