Portugalija ir Nyderlandai priklauso visiškai skirtingoms euro zonos šalių grupėms. Viena jų didžiuojasi būdama turtingų ir konkurencingų šalių grupėje bei pasižymi atsakingu išlaidavimu, o kita yra priskiriama nekonkurencingų, išlaidžių ir sąlyginai skurdžių valstybių rikiuotei. Viena puikiai išnaudojo vieningos valiutos suteiktus privalumus, kita tik suteršė euro vardą.
Vos tik įstojusi į euro zoną, Portugalija galėjo pasigirti reikšmingu biudžeto deficitu, kuris krizės įkarštyje pasiekė dviženklį skaičių. Maža to, šalis negalėjo pasidžiaugti net ir epizodiniu ekonomikos suklestėjimu, kurį patyrė Airija, Ispanija ir Graikija. Per pirmą dešimtmetį euro zonoje Portugalijos ūkis snaudė letargo miegu, nepaisant to, šalies gyventojams teko savo kailiu pajusti, ką reiškia priklausyti atstumtųjų euro zonos narių klubui.
Tuo tarpu Nyderlandai savo apsukrumu eksporto srityje sugebėjo pranokti net vokiečius. Kone visą narystės euro zonoje laiką Nyderlandų einamosios sąskaitos deficitas buvo santykinai didesnis nei Vokietijos. Nyderlandų biudžeto deficitas buvo mažesnis nei vokiečių. Be to, Nyderlandai energingiau nei Vokietija ragino skirti Portugalijai ir kitoms Pietų valstybėms taupymo priemones.
Atrodytų, kad tokie šalių skirtumai turėjo lemti tolimesnį Nyderlandų klestėjimą, o Portugaliją stumti į gilesnę duobę, kol pastaroji bus išpirkusi visas būtas ir nebūtas savo nuodėmes.
Atsirado nemažai žmonių, teigiančių esą Šiaurė ir Pietūs negali dalintis viena valiuta. Anot jų, vieninga valiuta yra pasmerkta. Vis dėlto Europos ekonominė padėtis yra kur kas painesnė nei bandoma piešti supaprastintuose paaiškinimuose.
Euro zonos augimo statistika pateikė netikėtą staigmeną, griaunančią ilgai eskaluotus įsitikinimus. Antrą šių metų ketvirtį metinis Portugalijos ekonomikos augimas buvo sparčiausias visoje ES ir siekė 4,5 proc. Tuo tarpu Nyderlandų metinis nuosmukis pastarąjį ketvirtį siekė 0,8 proc.
Žinoma, neverta daryti galutinių išvadų iš vieno ketvirčio duomenų. Netikėtas Portugalijos ūkio spurtas nebūtinai žymi naują tendenciją, tačiau puikiai iliustruoja painią euro zonos ekonomikos padėtį.
Nyderlandų recesija akivaizdžiai atskleidė, kad patikimi viešieji finansai bei einamosios sąskaitos perteklius negali apsaugoti ekonomikos nuo kredito burbulų. Pasiekus kreditavimo piką prasideda neišvengiamas ekonomikos atoslūgis. Nyderlandų gyventojus prislėgė savo pačių rankomis pakurstytas NT burbulas. Vidutinio Nyderlandų namų ūkio skola lyginant su metinėmis pajamomis jau siekia 250 proc. Būstų kainos smuko 21 proc. Kainų perversmas įsūmė olandus į nemalonią padėtį. Vidutinis būsto savininkas bankui yra skolingas 30 proc. daugiau nei paties būsto vertė. Nenoromis olandai buvo priversti mažinti savo vartojimo įpročius. Vyriausybei teko savanoriškai pritaikyti taupymo priemones savo pačių viešiesiems finansams. Pokyčiai netruko atsispindėti ir statistiniuose augimo rodikliuose.
Nyderlandai seka Airijos ir Ispanijos pėdomis. Tiesa, tenka pripažinti, kad Nyderlandų recesijos mastai bus kuklesni.
Augantis paskolų apetitas privačiame sektoriuje pučia NT rinkos burbulus ir gali pridaryti tiek pat bėdos kaip ir prastai valdomi viešieji finansai bei ilgalaikis einamosios sąskaitos deficitas. Pernelyg užsitęsusią recesiją daugelyje euro zonos šalių lėmė netinkamas kreditavimo reguliavimas privačiame sektoriuje, o ne prasti viešieji finansai.
Kita vertus, ne viskas taip jau blogai euro zonos padangėje. Asimetriniai kapitalo srautai yra nesuderinami su sklandžia ekonomine sąjunga. Europa turi siekti kapitalo srautų nukreipimo iš turtingųjų šalių į skurdesnes kaimynes. Tiesa, ne mažiau svarbu investuoti į produktyvias ūkio šakas, nes priešingu atveju pradės pūstis nauji burbulai tuose sektoriuose, kurie buvo ir tebėra imlūs spekuliaciniams sandoriams. Tik geriau veikiantys bankai gali užtikrinti tokį kreditavimą, todėl belieka džiaugtis, kad euro zonos lyderiai pagaliau ėmėsi svarbiausios problemos sprendimo.
