Visi kas netingi ieško išeičių iš euro krizės, tačiau bėda ta, kad daugelis sprendimų apsiriboja dviem alternatyvomis. Siūlomi euro zonos gelbėjimo planai tėra tik skirtingos šių dviejų kelių variacijos, rašo „Spiegel“.
Pastaruosius kelis metus Europoje buvo taikomas taupymo režimas ir gelbėjimo paskolos ant bankroto slenksčio atsidūrusioms valstybėms. Nepaisant to vis garsiau girdisi politikų ir ekonomistų kalbos, jog Graikijos laukia nekontroliuojamas bankrotas. Ispanijos bankams pažadėta suteikti 100 mlrd. eurų, tačiau šalies skolinimosi kaina ir toliau auga kaip ant mielių. Madridas ir Romą galiausiai bus privesti prašyti pagalbos. Galbūt egzistuoja trečias kelias, kuris padėtų euro zonai išsikapanoti iš krizės?
Šiuo metu diskusijose dėl euro zonos ateities iš esmės dalyvauja tik dvi pusės. Liberalai siūlo leisti probleminėms valstybėms ir bankams bankrutuoti. Jie supranta, kad pasirinkus šį scenarijų per žemyną nusiristų staigi ir gili depresija, sukelsianti skausmingų padarinių, tačiau liberalų teigimu toks katarsis padės greičiau išsikuopti, atgauti konkurencingumą ir po skausmingo periodo valstybės galės iš naujo kurti klestinčią ekonomiką.
Tuo tarpu kairieji siūlo kolektyvizuoti Europos skolas ir vienodai paskirstyti riziką tarp visų euro zonos narių. Minėto veiksmų plano šalininkai mano, kad euroobligacijos ir bankinė sąjunga nuramintų finansų rinkas. Vokietijos mokesčių mokėtojai taptų visos euro zonos suverenių skolų garantu, o viršnacionalinis indėlių draudimas užtikrintų bankinės sistemos stabilumą.
Visiškai netikėtai trečią euro zonos kelią pasiūlė Vokietijos kraštutinių kairiųjų atstovė Sahra Wagenknecht. Iki pat 2010 metų ši politikė priklausė Vokietijos kairiųjų partijos marksistiniam sparnui.
Dėl spalvingos politinės praeities S. Wagenknecht planas nesulaukė didžiulio dėmesio, tačiau būtų neapdairu numoti į jį ranka. Įomu ir tai, kad kairiųjų pažiūrų politikė siūlo neoliberalizmo dvasia persmelktas priemones.
Anot S. Wagenknecht, visų pirmą reikėtų nurašyti dalį skolų. Pagal pasiūlytą planą visos euro zonos narės turi pareikšti, kad nemokės skolų, kurios viršija tam tikrą ribą (tarkim 60 proc. BVP). Tai reiškia, kad net ir Vokietija, kurios suvereni skola sudaro maždaug 80 proc. BVP, atsisakytų vykdyti dalį savo įsipareigojimų.
Euro zonos skolų restruktūrizavimas sukeltų kai kurių Europos bankų ir draudimų bendrovių bankrotų laviną, mat daugelis finansų institucijų savo balansuose yra sukaupusios nemažai euro zonos narių obligacijų. Anot S. Wagenknecht, šios institucijos veikė laisvoje rinkoje ir nesugebėjo įvertinti rizikos, todėl dabar joms atėjo metas prisiimti atsakomybę ir visas su tuom susijusias pasekmes.
Panašaus pobūdžio pasiūlymai būdingi laisvos rinkos apologetams, tačiau kairiųjų stovykloje jie atrodo neįprastai. Vis dėlto po dalinio euro zonos nemokumo S. Wagenknecht siūlo imtis priemonių, kurios sušvelnintų bankų bankrotų padarinius.
Remiantis pateiktu planu valstybė turėtų aprūpinti bankus kapitalu, kad pastarieji leistų funkcionuoti ekonomikai. Tai reiškia, kad bankams turi būti suteikta galimybė aptarnauti klientų sąskaitas ir teikti paskolas verslui. Tuo tarpu investicinei bankininkystei turi būti leista bankrutuoti.
Maža to, anot S. Wagenknecht, valstybė privalo garantuoti gyventojų santaupas ir gyvybės draudimą, kurio bendra suma neviršija 1 mln. eurų.
Vykdant šį planą nemokūs taptų ne tik bankai, bet ir pavienės valstybės. Daugelis valstybių ilgam laikui prarastų rinkos pasitikėjimą ir prieigą prie tarptautinio kapitalo. Tačiau S. Wagenknecht nesijaudina ir sako, kad galima apeiti šią problemą. Anot jos, euro zonos valstybės galėtų skolintis tiesiogiai iš Europos centrinio banko (ECB). Vis dėlto turėtų būti nustatytos tam tikros skolinimosi normos. S. Wagenknecht siūlo neleisti valstybei per vienerius metus pasiskolinti daugiau nei 4 proc. BVP.
ECB ir toliau išliktų nepriklausoma institucija, kuri kontroliuotų euro zonos infliaciją bei užtikrintų pinigų pasiūlą. Vis dėlto ateityje didžioji dalis ECB pinigų turėtų atitekti nacionaliniams biudžetams, o ne bankiniam sektoriui.
„Šiuo metu ECB bankams dosniai dalina pinigus vildamasis, kad pastarieji bent jau mažą dalį investuos į valstybių narių obligacijas, būtų kur kas efektyviau šiuos pinigus euro zonos narėms suteikti tiesiogiai,“ - sako S. Wagenknecht.
Galiausiai S. Wagenknecht mano, kad bankų veikimo modelis transformuosis ir pastarųjų išduodamos paskolos remsis vien tik klientų indėliais.
Žinoma, galima ginčytis dėl šios politikės plano detalių. Vien tik ko vertas siūlymas nurašyti valstybių skolas, viršijančias 60 proc. BVP. Daugelis sakys, kad šis skaičius yra pernelyg mažas, nes būtų neapdairu teigti, kad investuojantieji į Vokietijos obligacijas elgiasi kvailai ir už tai turi būti nubausti.
Be to, istorija parodė, kad valstybės prastai atlieka bankų valdytojų vaidmenį, tad tikėtina, jog Europos bankinės sistemos likučių nacionalizacija patirtų fiasko.
Kritikuoti šį planą galima ilgai ir nuobodžiai. Tarkime, kas gali garantuoti, jog po tokių pokyčių ECB išliks nepriklausomas. Be to, naivu tikėtis, kad taip paprastai pavyks atskirti „gerąją“ bankų verslo pusę nuo susitepusios investicinės bankininkystės.
Kita vertus S. Wagenknecht pasiūlymuose galima atrasti ir gausybę teigiamų aspektų. Jos aptartas modelis suteiktų galimybę sumažinti išsipūtusį euro zonos skolų burbulą. Be to, griežtas rinkos taisyklių taikymas bankų sektoriui priverstų bankininkus elgtis apdairiau ir atgrasytų nuo pernelyg didelės rizikos. Tuo tarpu šiandien politikų sprendimai yra tolygūs padrasinimams, kuriais bankinkai ir toliau skatinami elgtis neatsakingai.
