Rytoj estai atsibus jau be savo tautinės valiutos – kronos. Ją pakeis euras, kurio ateitimi niekada netikėjo britai, išlaikę galingąjį svarą sterlingų. Savo kroną išsaugojo net švedai, o eurą turintys ispanai, portugalai, airiai, graikai įklimpo į gilią krizę.
Tuo metu, kai Lietuvos premjeras Andrius Kubilius spėlioja apie galimą lito mirties datą bei lietuviško pinigo reinkarnaciją į bedvasę, bendrą valiutą, liūdnas dienas eurui žada ir stipriausios Europos Sąjungoje Vokietijos ekonomikos analitikai, teigiantys apie būtinybę susigrąžinti markę.
„Respublika“ savo skaitytojams pateikia Vokietijos savaitraščio „Der Spiegel“ pokalbį su vertinamais vokiečių ekonomistais Peteriu Bofingeriu ir Stefanu Homburgu.
Primesti kitų vargai
– Ar eurą įmanoma išgelbėti?
S.Homburgas: 1995–aisiais didis mąstytojas ir Europos politikos ekspertas Ralfas Dahrendorfas nuspėjo, kad, užuot suvienijęs, euras suskaldys žemyną. Šiuo metu mes stebime šio proceso pradžią. Europoje vokiečius visi laiko nurodinėtojais. Dėl šių priežasčių būtų geriau grįžti prie Vokietijos markės.
P.Bofingeris: Tai būtų neatsakinga. Iki šiol euras buvo pavyzdingai sėkmingas projektas. Būtina jį išsaugoti. Šiuo metu mums reikia drąsaus žingsnio glaudesnės ekonominės integracijos link.
– Ką turite galvoje?
P.Bofingeris: Turėtume pasinaudoti Liuksemburgo premjero Žano Klodo Junkerio (Jean Claude Juncker) pasiūlymu ir išleisti bendras euro zonos obligacijas. Jos gerokai sumažintų palūkanas problemų turinčioms šalims, tokioms kaip Graikija, Airija ir Portugalija.
S.Homburgas: Abejoju. Euro obligacijos pažeidžia Mastrichto sutartį, kurioje teigiama, kad jokia šalis negali prisiimti atsakomybės už kitas euro zonos valstybes.
P.Bofingeris: Netiesa. Mes tiesiog turėtume jiems paaiškinti, kad tai vienintelis būdas išsaugoti eurą. Tam neužteks dabartinių pagalbos fondų. Jų pakaktų tik Graikijai, Airijai, Portugalijai ir galbūt Ispanijai. Tačiau jie per maži, jei prie kompanijos prisidėtų tokia šalis kaip Italija.
S.Homburgas: Ar jūs norite pasakyti, kad Vokietija turėtų gelbėti Italiją, jei ji nebegalės padengti savo skolų?
P.Bofingeris: Žinoma. Jei Italija bankrutuos, iš paskos nusitemps ir milijardus, kuriuos itališkose obligacijose laiko Vokietijos bankai ir draudimo bendrovės.
S.Homburgas: Istorija mena šimtus nacionalinių bankrotų. Prisiminkite, pavyzdžiui, Argentiną ir Rusiją. Tačiau nė vienu iš šių atvejų nežlugo visa finansų sistema. Negali būti teisinga, kad Vokietijos mokesčių mokėtojai ramstytų bankininkystės sektorių, visa tai teisinant euro zonos valstybių gelbėjimu.
P.Bofingeris: Jeigu būtų kaip nors įmanoma izoliuoti banko žlugimo padarinius, verčiau būtų leisti nerūpestingai spekuliavusiems bankams bankrutuoti. Vienintelė problema ta, kad, deja, tų padarinių neįmanoma izoliuoti. Dabartiniai bankai yra pernelyg dideli ir tarpusavyje susiję.
Gyveno ne pagal kišenę
– Ar euro krizė gali virsti antru „Lehman Brothers“ atveju?
P.Bofingeris: „Lehman“ bankrotas atrodytų kaip lašas vandenyne, palyginti su tuo, kas vyktų, jei bankrutuotų euro zonos valstybė.
S.Homburgas: Euro krizės priežastis ta, kad kai kurios šalys gyveno ne pagal kišenę.
Graikijos traukinio vairuotojas per mėnesį uždirba 5 tūkst. eurų (apie 17,2 tūkst. litų) į rankas, o Ispanijos oro dispečeris gauna iki 300 tūkst. eurų (apie 1 mln. 35 tūkst. litų) per metus. Negi norite prašyti Vokietijos darbininkų, kurių algos neauga jau seniai, didesniais mokesčiais mokėti už tokias algas?
P.Bofingeris: Ispanijoje ir Airijoje ne pagal kišenę gyveno privatus sektorius, o ne valstybė. 2007–aisiais Airijos Vyriausybė turėjo subalansuotą biudžetą, o Ispanija – netgi perteklinį. Bet finansų sektorius ilgus metus dalijo visiškai nelogiškas paskolas.
S.Homburgas: Ekonomistai apskaičiavo, kad euro obligacijų palūkanų norma būtų procentiniu punktu didesnė nei Vokietijos vyriausybinių obligacijų. Kasmet Vokietijai tai papildomai kainuotų maždaug 20 mlrd. eurų (apie 69 mlrd. litų), o tai prilygtų PVM padidinimui 2 proc.
P.Bofingeris: Aš nesutinku su tvirtinimu, kad palūkanų norma euro obligacijoms būtų didesnė nei Vokietijos Vyriausybės obligacijoms. Juk dabartinė problema ir yra ta, kad kiekvienos euro zonos valstybės rizika skaičiuojama atskirai.
S.Homburgas: Euro obligacijos sukuria sistemą, kurioje šalys prisiima bendrą atsakomybę – Vokietijos sąskaita. Europos centrinis bankas jau paprašė valstybių narių kapitalo injekcijos, nes nuo krizės pradžios jis jau supirko beveik 75 mlrd. eurų (apie 258 mlrd. litų) vertės sunkumų kamuojamų vyriausybių obligacijų. Ir kam tenka mokėti liūto dalį? Vokietijai. Kol kas triukai, kuriais žaidžia politikai ir Europos bankas, dar veikia.
– Pone S.Homburgai, ar sukurta sistema, kokią siūlo P.Bofingeris, būtų tinkamas sprendimas?
S.Homburgas: Ne. Stabilumo paktas iki šiol neveikė ir niekada neveiks. Prisirišimas prie euro tik prailgins agoniją. Aš raginu ryžtis skausmingam lūžiui, tai yra baigti šį monetarinį eksperimentą. Tai nuslopintų sumaištį Europoje, ir, viską pasvėrus, žemynui būtų tik geriau.
Markę sugrąžinti nesunku
– Ar siūlote Vokietijai pasitraukti iš euro zonos?
S.Homburgas: Techniniu požiūriu pasitraukti iš euro zonos yra taip pat paprasta, kaip ir prieš keletą metų buvo prie jos prisijungti. Tiesiog pabusime vieną rytą ir per radiją išgirsime, kad turime naują valiutą.
P.Bofingeris: Jūsų noras padėti vokiečiams pernakt susigrąžinti savo mylimą markę yra tiesiog idiliškas. Tačiau išties viskas neatrodys taip svajingai – tai bus tikras košmaras. Jei vokiečiai pasitrauks iš euro zonos, jų investicijos kitose ES šalyse staigiai nuvertės. Maža to, kapitalas ims taip greitai tekėti į naująją markę, kad pranoks viską, ką iki šiol esame regėję.
S.Homburgas: Tai, ką jūs vadinate kapitalo tekėjimu, tai yra Graikijos ir Airijos Vyriausybės obligacijų pergrupavimas Vokietijos ar Prancūzijos obligacijomis, vyksta jau seniai. Tai normalus kapitalo rinkų judėjimas.
P.Bofingeris: Tačiau Vokietijos markės grąžinimas suteiktų pagreičio šiam procesui. Mūsų valiuta staiga pabrangtų 30 ar 40 proc.
Vokiečių eksportuotojai patirtų mirtiną smūgį, nes jų produkcijos kainos pagrindinėse užsienio rinkose pakiltų tokia pačia dalimi. Panaši padėtis buvo dešimtojo dešimtmečio viduryje, kai markės kursas gerokai šoktelėjo, palyginti su svaru sterlingų, lira ir franku.
S.Homburgas: Tuomet sunkumų šaknys buvo Vokietijų susijungimo padariniai, o ne valiutų kursas. Gąsdinti žmones nesąžininga, nes atsakomybės perkėlimo sąjunga, kuri galų gale žlugtų, yra ekonomiškai ir politiškai gerokai pavojingesnis dalykas nei grįžimas prie markės.
– Ar monetarinė sąjunga buvo klaida nuo pat pradžių?
P.Bofingeris: Ne. Monetarinė sąjunga yra protingas sumanymas, tiek ekonomiškai, tiek politiškai.
S.Homburgas: Bet kuris ekonomistas sutiks, kad bendra valiuta duoda teorinės naudos – tarkime, išplečia rinkas ir sumažina sąnaudas. Tačiau praktiškai euro eksperimentas nepavyko. Manau, kad ES yra geras dalykas, ir nenoriu jos stumti į pavojų, beviltiškai prisirišdamas prie nepavykusio valiutos eksperimento. Tačiau būtent taip elgiasi politikai.
– Kiek laiko dar duotumėte eurui gyvuoti?
S.Homburgas: Mažiau nei 10 metų.
P.Bofingeris: Jei ištemps ateinančius dvejus metus, euro galimybės išgyventi yra gana geros.
