Lyg tyčiodamasi iš Europą (ypač Graikiją, Airiją, Ispaniją, Italiją) draskančios krizės ir eurui siuntinėjamų kaltinimų, nuo 2011 metų sausio 1 dienos optimistė Estija, lydima bravūriško maršo, įžengia į euro zoną.
Kas laukia Estijos ekonomikos? Nuomonės išsiskiria. Tačiau mums svarbiau, kuo grasina Europos valiutai šios mažos, bet išdidžios šalies ekonomika? Ar Estija padės eurui atsitiesti, ar taps dar viena vinimi į euro karstą?
Pasak biržos prekybos profesionalus ruošiančios Estijos „Masterforex-V“ akademijos, svarbiausi šios šalies ekonomikos augimo veiksniai buvo stipri valdžia ir apgalvota ekonomikos politika. Ekonomikos modernizavimo lygiu Estija lenkia kitas Europos Sąjungos (ES) naujokes (Rumuniją, Bulgariją, Vengriją) ir tai ne kartą pažymėjo ES vadovybė.
2009 metais Estijos valstybės biudžeto deficitas buvo vos 1,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Palyginkime: Vokietijos – 3,3 proc. BVP, Prancūzijos – 8 proc., Didžiosios Britanijos – 12 proc., Graikijos – 13 proc. ES biudžeto deficito vidurkis buvo 6,8 proc., o euro zonoje – 6,3 proc. Ir tai turint omenyje, kad viena pagrindinių euro zonos narystės sąlygų – biudžeto deficitas, neviršijantis 3 proc. BVP. Europos Komisija prognozuoja, kad 2010 metais Estijoje rodiklis turėtų padidėti iki 2,4 proc. BVP. Taigi Estija lieka viena iš nedaugelio ES šalių, kurios atitinka valiutų sąjungos kriterijus.
ES primena mokyklos klasę, kurioje surinkti patys įvairiausi vaikai ir kuriuos jungia vos keli kriterijai (amžius, gyvenamoji vieta, ir, ko gero, tai viskas). Kitkuo jie visiškai skirtingi: auga skirtingose šeimose, jų skirtingi pomėgiai ir įpročiai, praeitis, auklėjimas, turtinė padėtis, gabumai. Nepaisant to, jie visi turi išmokti tolerancijos, kantrybės, pagalbos vienas kitam, atsakomybės, būti viename kolektyve, galų gale vadovautis visuotinai pripažįstamomis bendravimo taisyklėmis. Kaip ir kiekvienoje klasėje, ES yra dvejetukininkų ir pirmūnų, drausmingų ir neklaužadų, organizatorių ir vykdytojų. Buvusios sovietinės respublikos (Latvija, Lietuva ir Estija), vos „dėl Dievo meilės“ priimtos į vieningą Europos šeimą, priskiriamos pastarajam tipui.
Estija prieš Airija
Estai, kuriuos griežtasis mokytojas Briuselis per visą krizės laikotarpį paklusnumo ir gero elgesio pavyzdžiu rodo likusioms ES narėms, jau kenčia dėl tokio populiarumo. Estija griežtai laikosi finansinės drausmės (mažoje Baltijos valstybėje pajamos mažiausiai skiriasi nuo išlaidų, užsienio skolos sudaro 7 proc. BVP, o biudžeto deficitas – 2,2 proc.), jai negresia persitempimas kaip Airijai. Tačiau:
1. Žaliojoje Airijos saloje bedarbis kas mėnesį gauna 800 eurų pašalpą ir dar tiek pat būstui išlaikyti. Tuo tarpu jo likimo brolis „pavyzdingoje valstybėje“ Estijoje tenkinasi 67 eurų per mėnesį pašalpa.
2. Pavyzdingoje Estijoje 65 tūkst. žmonių (5 proc. gyventojų) yra už skurdo ribos. Problemiškoje Airijoje, kur skurdo ribos kartelė pakelta gerokai aukščiau, – neturtėlių kur kas mažiau.
3. Pavyzdingos ES šalies Estijos eksportas pastaraisiais metais padidėjo 40 proc., o keltų valstybėje pastebimas tik stabilus kritimas. Vadinasi, mėgstančioje laisvę Baltijos respublikoje tokiems patiems žmonėms (greičiausiai už ankstesnį ar net sumažėjusį atlyginimą) tenka atlikti 1,5 karto daugiau darbo. Tai reiškia, kad estų darbininko darbo savikaina sumažėjo lygiai perpus.
4. Nuo krizės kenčiančio statistinio airio alga sudaro vidutiniškai 33 tūkst. eurų per metus, o „sėkmingas“ estas per tą patį laikotarpį gali uždirbti vos 9 200 eurų.
5. Net vykdydami „diržų suveržimo“ politiką išlaidūs airiai gyvena geriau nei taupūs estai. Be kita ko, krizės bangose skęstančioje saloje, vadinamoje Airija, tokios gyvenimo sąlygos laikomos tragedija, o nepriklausomoje Estijoje tai jau seniai įprasta.
6. Visa Europa telkiasi gelbėti būtent Airijos, o pavyzdingoji Estija turi būti šio kurso priešakyje ir jai padėti.
Estai ieško darbo
Tarp gausybės problemų, kurios šiandien kamuoja šiuolaikinę Estiją, yra viena, ko gero, pati dramatiškiausia. Tai – demografinė problema. Gyventojų skaičiaus mažėjimas, deja, jau tapo tendencija absoliučiai visose Rytų Europos valstybėse. Bet Estija – ypatingas atvejis. Šalis regione turi mažiausiai gyventojų – tik 1,35 mln. Jei gyventojų mažės toliau, jai gresia paprasčiausiai ištuštėti. Ir tada niūrokos ateities scenelės iš siaubo filmų gali tapti realybe. Tokios galimybės jokiu būdu nevalia ignoruoti. Taip pat, matyt, galvojama ir Estijos Vyriausybėje, nes visaip slepiama emigrantų statistika.
„Masterforex-V“ akademijos ekspertai palygino kelis faktus ir padarė tokias išvadas:
• 2010 metų rudenį šalies parlamente buvo paskelbti demografų duomenys, kad iš respublikos per pastaruosius porą metų išvyko apie 130 tūkst. gyventojų.
• Šis pranešimas sukėlė karštų diskusijų ir buvo daug kartų paneigtas valstybės valdininkų, kurie tikrų „netekčių“ skaičių taip ir neįvardijo.
• Užsienio reikalų ministras Urmas Paetas ne kartą pareiškė, kad rinkimuose balsuoja apie 40 tūkst. Estijos piliečių.
• Vien kaimyninės Suomijos statybose triūsia 30–40 tūkst. darbininkų iš Estijos. O juk šioje šiaurės šalyje yra ir kitų ekonomikos sričių.
• Kažin ar mažiau estų „gastarbeiterių“ yra draugiškoje Švedijoje – tradicinėje Baltijos jaunimo susibūrimo šalyje. Taip pat nederėtų užmiršti apie kitas estų emigrantų pamėgtas šalis – Norvegiją, Daniją, Vokietiją, Didžiąją Britaniją ir Airiją. Dar reikėtų prisiminti tokias mėgstamas buvusios Sovietų Sąjungos piliečiams šalis kaip JAV, Kanada, Australija.
Galima daryti mažai guodžiančią išvadą: mažytei Estijai baisus skaičius – 130 tūkst. emigrantų – gali anaiptol neatspindėti tikrosios padėties. Užtat iš Airijos, kadaise savo sūnumis užtvindžiusios visą Naująjį Pasaulį, jau du dešimtmečius niekas neišvažiuoja.
Dovana ar bausmė?
Europoje, beje, linkstama nepastebėti nepriklausomos Estijos problemų. Priešingai, ši šeima laikoma ganėtinai pasiturinčia. 2010 metų birželio viduryje Briuselyje susirinkę 27 ES šalių vyriausybių atstovai vienu balsu gyrė „sveiką ekonominę ir finansinę politiką“, vykdomą šioje Baltijos valstybėje. Ten pat buvo pritarta, kad Estijoje nuo 2011 metų sausio 1 būtų įvesta bendra Europos valiuta. Taigi pavyzdingas elgesys galų gale buvo deramai įvertintas. Kaip mano ES vadovybė, būtų klaida neįsileisti į euro zoną šalies, kuri nepriekaištingai elgėsi pagal visas taisykles.
Ką patekimas į euro zoną gali duoti Estijai?
1. Labai stiprią valiutą.
2. Galimybę daryti įtaką Europos centrinio banko nustatomoms palūkanų normoms.
3. Aukštesnį statusą savo piliečių ir kitų europiečių akyse.
4. Padidėjusio užsienio investuotojų dėmesio.
5. Lengvą visų ekonomikos sektorių (valstybinio ir privataus) kreditavimą.
Kuo rizikuos investuotojai
„Masterforex-V“ akademijos ekspertai pažymi kelias rizikas:
1. Estijoje gali pasikartoti Graikijos scenarijus: euforija dėl euro – išlaidavimas – užsienio paskolos augimas – gili krizė.
2. Jei euro zona liks nestabili, į eksportą orientuota Estija gali sulaukti didelių sunkumų.
3. Panašus scenarijus gali tik dar labiau išryškėti, jei Estijos kaimynai įsikibę laikysis nacionalinių valiutų.
Jokios euforijos
Svarbiausia – nepulti į euforiją ir neeikvoti pinigų. Anksčiau estai susilaikydavo ir neleisdavo augti skoloms, nes siekė tapti euro zonos nariais. Dabar, kai tikslas jau pasiektas, būtina dar griežčiau kontroliuoti išlaidas ir neprisiskolinti. Tai padės išlaikyti šaliai taip reikalingą valstybės biudžeto balansą.
Jau šiandien estai nesuteikia progų abejoti jų garsiuoju taupumu. Jaunos valstybės politikai vis garsiau ragina nubausti tas šalis, kurios nepaiso euro zonos kriterijų. Dešiniosios konservatorių partijos „Sąjunga Tėvynė“ lyderis Martas Laaras yra pareiškęs: „Aš nematau jokių priežasčių, dėl ko šalių, kurios į tai žiūri atsakingai, piliečiai turėtų apmokėti kažkieno beprasmį išlaidavimą.“ Nesunku nuspėti, kad šiuo atveju kalbama apie Airiją ir į ją panašias šalis.
