Modernioje europietiškoje savimonėje vis labiau įsitvirtina socialinės partnerystės sąvoka. Daugelyje Europos šalių ir institucijų nusistovėjo standartai, kai visi valdžios sprendimai derinami su vadinamaisiais socialiniais-ekonominiais partneriais - SEP. Ir derinimas vyksta ne tik priimant sprendimą, bet nuo pat svarstymų pradžios arba SEP netgi inicijuoja valdžios sprendimus, reaguodami į visuomenės poreikius, kurie valdžios institucijoms dažnai nėra tokie aiškūs kaip visuomeniniam sektoriui.
Visavertė partnerystė tarp valdžios institucijų ir visuomeninio sektoriaus galima tik realios demokratijos šalyse. O kartu tokios partnerystės stoka demonstruoja ir demokratijos stoką vienoje ar kitoje šalyje.
Visavertę socialinę partnerystę gali užtikrinti tik visų lygių valdžios bendradarbiavimas su socialiniais-ekonominiais partneriais. Tokia partnerystė būtina jau savivaldos lygmeniu derinant valdžios ir visuomenės interesus. Toks pat bendradarbiavimas būtinas ir regioniniu bei nacionaliniu lygmeniu.Tada vaisinga partnerystė galima ir Europos institucijų lygmeniu. Kitaip sakant, partnerystė turi būti organizuota ir struktūrizuota.
Reikia pažymėti, kad Europoje socialinė partnerystė yra įteisinta ir privaloma visoms ES institucijoms. Sukurti net du atskiri, savarankiškai veikiantys komitetai – Regionų komitetas ir Ekonominių socialinių reikalų komitetas, kurie aukščiausiu lygiu užtikrina atitinkamų socialinių partnerių nuomonių pristatymą europinėms valdžios institucijoms.
Tačiau čia ir atsiranda paradoksali situacija, kai du minėti komitetai, turintys aukščiausius įgaliojimus daryti poveikį Europos valdžiai ir jos sprendimams, dažnai pakimba ore. Jie tiesiog ne visada gali remtis savo šalyje suformuluotomis visuomeninio sektoriaus pozicijomis, nes paprasčiausiai nėra adekvačių struktūrų šalies lygmeniu. Kitaip sakant, europiniu lygiu vyksta reali partnerystė tarp valdžios ir visuomeninio sektoriaus, tačiau nėra atitinkamo dialogo žemesniuose lygiuose.
Kaip Europos Parlamento nariui irgi nuolat tenka bendrauti su visuomeninių organizacijų atstovais iš Lietuvos. Jų pastabos tikrai vertingos, bet akivaizdu, kad dažnai tai tėra kvalifikuotų vadovų pozicija, ne visada atstovaujanti viso sektoriaus nuostatas šalyje.
Visuomeninio sektoriaus būklė Lietuvoje
Padėtis Lietuvos socialinės partnerystės sferoje nėra patenkinama. Turime savo atstovus, kurie dirba Ekonominių-socialinių reikalų ir Regionų komitetuose Briuselyje, tačiau negalime teigti, kad tokia partnerystė yra persmelkusi visus valdžios lygius šalies viduje. Matome savivaldybes, kur nevyksta joks valdžios dialogas su vietiniais SEP. Jų pozicijos dažnu atveju ne tik neklausoma, bet net ir neklausiama. Beveik neegzistuoja partnerystė regioniniu, t.y. apskričių lygiu. Ir, akivaizdu, kad apskričių nesavarankiškumas, visiška priklausomybė nuo šalies Vyriausybės yra pagrindinė tokio menko bendradarbiavimo priežastis.
Nacionaliniu lygmeniu padėtis kiek geresnė. Vyriausybė turi formalius susitarimus su darbdaviais ir profesinėmis sąjungomis - Trišalę Tarybą, kurioje derinami svarbiausi klausimai. Tačiau daugelyje svarbių sferų socialinis dialogas dar labai silpnas. Svarbiausia, priimant valdžios sprendimus nėra įteisinta būtinybė atsiklausti visuomenės nuomonės per jai atstovaujančias visuomenines organizacijas.
Toks dialogo neprivalomumas veda prie kurioziškų situacijų. Pavyzdžiui, ignoruojami visuomeninių organizacijų surinkti parašai dėl skaidresnio ir kryptingesnio ES lėšų skirstymo. Dar daugiau, esant tokiai atmosferai lengva kurti sąmokslo teorijas apie pačių socialinių partnerių savanaudiškumą, tariamai siaurus jų interesus ir t.t. Natūralu, kad tokioje aplinkoje visuomeninį sektorių ar bent jo dalį ėmėsi pulti viena žiniasklaidos priemonių grupė, sąmokslo teorijas ėmėsi palaikyti bent kelios politinės partijos.
Žinoma, reikia pripažinti, kad ir patys socialiniai-ekonominiai partneriai Lietuvoje dar nėra labai stiprūs. Dalyje veiklos sferų akivaizdus susiskaldymas - profesinės sąjungos, vartotojų teisių gynėjai. Dar labai silpnos bendruomenės pagal gyvenamąją vietą, o daug kur jų dar tiesiog nėra. O būtent gyventojų bendruomenės yra labiausiai išplėtota ir įtakingiausia socialinės partnerystės forma daugelyje Europos šalių.
Ekonominiai-socialiniai partneriai Lietuvoje dar nesugeba įsisavinti ES fondų teikiamų galimybių. Tam trukdo ne tik sudėtingas ir biurokratiškas projektų administravimas, bet ir pačių visuomeninių organizacijų atstovų kvalifikacijos stoka. Esu pastebėjęs, jog kartais kuriamos visuomeninės organizacijos vien tam, kad būtų gautos lėšos iš valdžios struktūrų, ir nėra jokio įsivaizdavimo, ką galima būtų daryti be valdžios finansinės pagalbos.
Ateities gairės
Norint sustiprinti socialinį dialogą tarp valdžios institucijų ir visuomeninio sektoriaus, būtina peržiūrėti esamą padėtį ir imtis neatidėliotinų priemonių.
Pirmiausia būtina įtvirtinti socialinio dialogo būtinumą juridiškai. Valdžia, suprantama, to nenori, bet tai anksčiau ar vėliau taps neišvengiama.
Antra, būtina pagalba socialiniams-ekonominiams partneriams. Visuose valdžios lygmenyse turi būti skiriama lėšų finansuoti geriausiems atrinktiems projektams.
Trečia, pačios visuomeninės organizacijos turi perorganizuoti savo veiklą nuo pavienių, tarp savęs besipešančių organizacijų į panašia veikla užsiimančių grupių asociacijas. Tai užtikrins bendrų tikslų kėlimą ir palengvins dialogą su valdžia.
Galiausiai visuomeninės organizacijos turi pajusti naujus laikmečio iššūkius ir galimybes. Europos Sąjungos Naujoji kaimynystės politika atveria duris pirmiausia visuomeniniam sektoriui plėsti savo veiklą gaunant Europos finansinę paramą. Jei snaus lietuviai, šia parama pasinaudos kitų šalių visuomenininkai.
Eugenijus Gentvilas yra Europos Parlamento Liberalų ir demokratų aljanso už Europą frakcijos pirmininko pavaduotojas.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
