Lietuvoje pensininkų artėja prie milijono. Pasak savaitraščio "Veidas", trečdalis Lietuvos gyventojų tampa stipria, bet dar neatrasta jėga, lemsiančia politinę ateitį.
„Mano partija - milijonas pensininkų ir 300 tūkstančių invalidų", - taip prieš kurį laiką pareiškė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Vilija Blinkevičiūtė. Kiekvienas 50 litų, pridėtas prie pensijos, šios politikės reitingus kilsteli į viršų. Šiomis dienomis Seimas priėmė sprendimą grąžinti pensininkams (net gi ir mirusiems) jų uždirbtus atlyginimus. Menkutė pergalė. Jeigu ir ateityje politikai ar partijos būtų toliaregės, labiau atsigręžtų į šią kategoriją žmonių, kurie, emigravus didžiajai daliai Lietuvos jaunimo, per rinkimus tampa lemiamu balsu. Jeigu tik pavyktų savo idėjomis kitus sudominti neseniai įkurtai Pensininkų partijai, jie galėtų tapti įtakinga jėga.
Pensininkai buriasi į partiją
Nepavydėtina Lietuvos pensininkų padėtis. BVP Lietuvoje auga sparčiai - 55 proc. , o pensijos - tik 35 proc. Jeigu valstybė būtų vienodai teisinga visiems gyventojų sluoksniams, pensijų augimas neatsiliktų nuo BVP šuolio rodiklių ir net truputį jį viršytų. Mat pensininkams išgyventi kur kas sunkiau nei dirbantiems žmonėms. Vadinamasis pensininkų vartojimo krepšelis sudarytas išimtinai iš prekių ir paslaugų, kurių kainos šiuo metu nuolat didėja. Šiandien Lietuvoje brangsta dujos, benzinas, elektrą vaistai, maisto produktai - būtiniausios prekės, be kurių niekaip neišsiversi. Šios situacijos paskatinti pensininkai ėmė burtis į partiją. Šiemet Teisingumo ministerijoje buvo užregistruota Pensininkų partija, kurios pirmininku išrinktas jos steigimo iniciatorius 64-erių metų Vytautas Kadžys. Partija deklaruoja ketinanti rūpintis socialiniais reikalais, daug dėmesio skirti sveikatos apsaugai, mažinti biurokratinį valstybės aparatą, rūpintis švietimu. Kam pensininkams reikia partijos? “Matau, kad socialinis teisingumas galioja ne visiems, pensijos elgetiškas, sveikatos apsauga sužlugdyta. Žmonės, išdirbę po 30-50 metų, ligoti asmenys gauna 300-400 litų pensiją. Tokia padėtis, didėjanti priešprieša tarp žmonių ir socialinė nelygybė pastūmėjo mus įkurti partiją. Manome, kad tik politinė partija gali padėti išspręsti pensininkų reikalus”, - sako V.Kadžys. Pensininkų partijos veikia keliolikoje Europos valstybių, Rusijoje, Izraelyje. Štai Italijos pensininkai netgi turi narį Europos Parlamente. Visos kitos negali pasigirti ypatingais laimėjimais.
Vyriausia Lietuvos politikė
Genovaitė Jusaitienė - seniausia Lietuvos politikė moteris. Ji jau trečią kadenciją nuo Tėvynės sąjungos išrenkama į Pasvalio rajono tarybą. Negana to, beveik 78-erių metų moteris, buvusi Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė, medicinos mokslų daktarė, neatsisakė medikės praktikos - ji iki šiol darbuojasi Pasvalio ligoninėje. Pusšimčio metų akių gydytojos darbo patirtį turinti G.Jusaitienė kiekvieną dieną dalį laiko skiria Lietuvos ir pasaulio įvykiams. “Turiu domėtis. Juk aš dirbu rajono taryboje, turiu priimti sprendimus, taigi jokiu būdu neleidžiu sau atsilikti nuo kolegų", - juokiasi moteris, paskelbta Pasvalio krašto garbės piliete. “Neleidžiu sau atsipalaiduoti. Noriu visą savo gyvenimą iki paskutinės minutės nugyventi prasmingai - galvoti ne apie save, o apie Lietuvą", - sako ponia Genovaitė, 1863-iųjų sukilimo dalyvių vaikaitė. Pasak Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko Zenono Vaigausko, daliai Lietuvos piliečių amžius - jokia kliūtis rinkimuose siūlyti savo kandidatūrą. Tokio pat amžiaus kaip ponia Genovaitė rajonų tarybose darbuojasi dar du politikai. Komisijos pirmininkas prisiminė ir patį seniausią rinkimuose dalyvavusį senolį. Tiesą devyniasdešimtmečiam kandidatui rinkimuose nepasisekė. Sociologinių tyrimų bendrovės “Vilmorus” vadovas Vladas Gaidys, remdamasis 2004 m. tyrimais, teigia kad būtent pensininkai rinkimuose dalyvauja aktyviausiai. “Mažiausiai aktyvus rinkimuose buvo jaunimas iki 30 metų. Iš jų nebalsavo net 39 proc, o štai tarp 60-69 ir vyresnių žmonių grupėse nebalsavo tik 15 proc. rinkėjų. Vadinasi, pensininkai didele dalimi ir nulemia rinkimų rezultatus”, - sakė V.Gaidys. Tačiau Povilas Sigitas Krivickas, Europos pagyvenusių žmonių platformos (angl. „The European Older People’s Platform“, trumpinys - AGE) administracinės tarybos narys, tvirtiną kad pagyvenę Lietuvos žmonės nusivilia politikais bei jų pažadais ir vis pasyviau dalyvauja valstybės gyvenime. “Juk mūsų pensininkai prisimenami tik prieš rinkimus. Mes tiesiog atšalome nuo pareigos dalyvauti valstybės statyboje. Mums reikia valstybės paslaugų, bet mes, kaip piliečiai, nusigręžiam nuo jos”.
TAU prašalaičiams neįdomus
Iš kone milijono (918 tūkst.) pensininkų armijos yra tik keturios organizacijos, bandančios vienaip ar kitaip suburti juos draugėn. Kad ir kaip skaičiuotum, šioms organizacijoms priklauso ne daugiau kaip 100 tūkst. senjorų. O ką veikia kiti? Jei tikėtume pašnekovais, dauguma pensininkų pirma laiko papuola į senatvės gniaužtus ir jai pasiduoda. Būtų liūdna ir gailu, jeigu rankas nuleistų aktyvumu ir visuomeniškumu garsėjęs gydytojas, Nepriklausomybės Akto signataras Medardas Čobotas. Garsiojo Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) rektorius, vos prieš keletą savaičių į amžinojo poilsio vietą išlydėjęs savo gyvenimo palydovę Martą, sako vis pasvarstantis apie pasitraukimą. Pasak jo, jau antrą dešimtmetį veikiantis universitetas, vienijantis per 6 tūkst. senjorų studentų, iki šiol nesulaukė deramo dėmesio. Nei patalpų, nei lėšų, netgi spauda laikui bėgant nusigręžė. Jis pasakojo, kiek slenksčių numynė ieškodamas, kas paremtų TAU dešimtmečiui skirtos knygelės leidybą. Kai jau visai sviro rankos, užsuko pas tuometį krašto apsaugos ministrą Gediminą Kirkilą. Ministerijai pavaldžioje leidykloje šis leidinys išvydo dienos šviesą. Tai tiek iš valdžios ir politikų sulaukė antrą dešimtį metų veikiantis senjorų universitetas. Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacija vienija 12,5 tūkst. senjorų. Galima pasidžiaugti, kad tai bene vienintelė organizaciją įkėlusi koją ir į kaimą. Ji veikia visuose miestuose ir keturiolikoje kaimo vietovių. Asociacijos pirmininkės Grasildos Makaravičienės žodžiais, šios organizacijos tikslas - padėti vyresniam žmogui. Toji pagalba, sako G. Makaravičienė, labai konkreti: teikiamos juridinės konsultacijos, asociacijos žmonėms nemokamai atstovaujama teismuose. „Be to, lankome ligonius, vienišus žmones. Sudarėme sutartį su maisto fondu -žmonės, kuriems reikia paramos, kas ketvirtį gaus maisto davinį. Politikai bei valdžios vyrai ir šios organizacijos nelepina dėmesiu. Tiesą šiemet minint Pagyvenusių žmonių dieną į VRM surengtą šventę atvyko Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, V.Blinkevičiūtė, Vilniaus meras Juozas Imbrasas. Vilniaus savivaldybė šią šventę parėmė 10 tūkst. Lt. Asociacijos vadovė skeptiškai nusiteikusi Pensininkų partijos atžvilgiu. Jos žodžiais, tai visiškai savanaudiškai politizuota organizaciją kurios nei įstatai, nei programa asociacijai nepriimtina. “Ji rašyta kariškio, kuris vadovaujasi nuostata: “Ateisiu, padarysiu”. Taip nebūna. Jeigu ir galime ko nors pasiekti, tai kartu”, - įsitikinusi pašnekovė.
„Bočiams“ - biudžeto trupiniai
Ypatingu pilietišku aktyvumu negali pasigirti ir viena gausiausių pagyvenusių žmonių organizacija - 1991 m. įkurta “Bočių" sąjunga. Tiesą būrelis šios sąjungos žmonių dalyvavo mitinge dėl didesnių pensijų, pasisakė prieš seimūnų rentų didinimą. Tiek tos pilietinės pozicijos iš palyginti gausios organizacijos, nes jei tikėtume sąjungos pirmininku Petru Ruzgumi, tai viena didžiausių tokių organizacijų - vienija daugiau kaip 45 tūkst. žmonių. “Bočiai” - bene vienintelė senolius vienijanti organizaciją kuriai valstybė iš biudžeto jau trejus metus atseikėja žiupsnelį pinigų. Šiemet - 150 tūkst. litų. P.Ruzgus įsitikinęs: nėra ko pensininkams lįsti į politiką tegul tuos arimus užleidžia jaunesniems. Jis kažkodėl mano, kad pensininkams pakanka kultūrinės veiklos. Jeigu paklaustume P.Ruzgaus, kokie politikai atsigręžia į šią organizaciją jis paminėtų tik Gintarą Steponavičių, kuris iš savo įsteigto fondo skyrė po kelis tūkstančius litų kai kuriems projektams paremti. O štai Europos Parlamento narys Šarūnas Birutis jau trejus metus senjorus kviečiasi į Briuselį. Daugiau kaip savaitę trunkanti kelionė per Europos miestus, viešnagė Europos Parlamente, koncertas Briuselyje - tikra atgaiva. O svarbiausia - nieko nekainuojanti. Štai tokia pagalba ir dėmesys. O toliau reikia suktis patiems. Iš tų kuklių biudžetinių asignavimų “Bočiai” skiria vienkartines -500, 1000 Lt išmokas skurdo, ligų, gaisrų ar kitų vargų prispaustiems organizacijos nariams, po šimtą litų atseikėja kolektyvų vadovams. “Prašėme Lietuvos darbo biržos, kad pensininkams leistų persikvalifikuoti. Tačiau buvo pasakytą kad tam neskirta lėšų. Kone pusantro tūkstančio pensininkų suorganizavome kompiuterių kursus, bet žmonės nori išmokti ir anglų kalbos”, - pasakoja P.Ruzgus. Norėtų “Bočiai”, kad Vilniuje, kaip kokiame Taline, stovėtų Pensininkų rūmai. Net ir vietą buvo numatę - Antakalnyje, kur buvo Sapiegos ligoninė, bet palaikančiųjų šią idėją taip ir nerado. Negana to, besvajojant apie rūmus baigia prarasti ir turėtas varganas patalpas. Dosniai partijoms patalpas sostinės centre dalijusi Vilniaus miesto savivaldybė tiesiog į gatvę nusprendė iškelti daugiau kaip tūkstantį narių vienijantį “Bočių" bendrijos Vilniaus miesto skyrių. Tokiems valdininkų užmojams praėjusią savaitę kelią atvėrė Vilniaus apygardos teismas, savo sprendimu leidęs savivaldybei su “Bočiais” anksčiau laiko nutraukti sutartį. “Visame pasaulyje valstybė stengiasi padėti pensininkams, bet tik ne Lietuvoje, -guodėsi šio skyriaus vadovas Kazys Vidžiūnas. - Jeigu būsime iškraustyti į gatvę, tikrai netylėsime ir visai Europai parodysime, kaip Lietuva rūpinasi pensininkais”, - K.Vidžiūnas sakė, kad neradus taikaus sprendimo pensininkai dėl pažeistų teisių kreipsis į Briuselio žmogaus teisių gynėjus. O gal ir laikas parodyti? Nes kol vargana duona pamaitinti, televiziniais serialais, “Gero ūpo” laidomis ar “Aliukų" dainomis užliūliuoti mūsų senjorai lindi užkrosnyje, jie niekam neįdomūs. Nes nepavojingi. Anksčiau laiko sudėję ginklus.
