Tūkstantmečius skaičiuojančios pomirtinio gyvenimo sampratos šiandien smarkiai pakitusios. Jei senoji lietuvių kultūra buvo stipriai orientuota į mirtį, dabar, slopstant tikėjimui, pomirtiniu gyvenimu jau apskritai abejojama.
Tuo metu santykiai su mirusiųjų pasauliu apsiriboja kone vien tik IX a. pabaigoje atsiradusia kapų puošyba žvakutėmis, ar pokariu – puošyba gėlėmis.
Kokios pomirtinio gyvenimo sampratos ir mirusiųjų pagerbimo papročiai seniai išnyko ir kokios tų papročių formos išliko iki šių dienų? Kokie archaiškiausi pomirtinio žmogaus likimo įsivaizdavimai vietą randa ir šių dienų žmogaus mąstyme? Apie tai su etnologu Arūnu Vaicekausku kalbėjosi Agnė Kairiūnaitė.
Kaip senovės lietuvių tikėjimuose buvo suvoktas pomirtinis gyvenimas?
Vieningo suvokimo ikikrikščioniškoje kultūroje nebuvo, kadangi pati lietuvių kultūra yra nepaprastai sena ir archajiška. Ji savy sukaupė ir bendrus indoeuropietiškus mitologinius vaizdinius, ir siauresnėje, specifinėje aplinkoje susiformavusius vaizdinius. Laikui bėgant tie vaizdiniai keitėsi, todėl požiūris į pomirtinį gyvenimą yra daugiasluoksnis.
Turbūt įstabiausia yra tai, kad netgi labai vėlyvoje, IX–XX a. tautosakinėje tradicijoje išlieka vaizdiniai, kurie buvo būdingi proto-indoeuropiečiams. [Tai vaizdiniai] apie mirusiųjų pasaulį, kuris buvo suvoktas kaip pieva. Pieva, kurioje ganosi gyvulių, pirmiausia, stambiųjų raguočių pavidalo protėvių vėlės. Ir, be abejo, tokius mūsų sakmių, pasakų vaizdinius, kaip pakliuvęs į aną pasaulį žemdirbys sutinka senelį, ganantį avis, dažniausiai matydavo jau vėlyvoje tradicijoje.
Yra papildomų dalykų, kurie byloja, kad kalbama apie nepaprasto senumo mitologinius vaizdinius. Pavyzdžiui, matomos dvi avių grupės. Viena ganosi nederlingoje pievoje, tačiau avys – gražios, ilga, gražia vilna. Ir priešingai, avys ganosi aukštoje, sodrioje žolėje, bet jos yra sudžiūvusios tarsi visą laiką badautų. Be abejo, mes čia turime ir vėlyvosios kultūros antspaudą, nes atsiranda tam tikras moralinis aspektas. Klausiama, kodėl tos avys tokios? Ir atsakoma, kad tos liesos avys – turtingi žmonės, kurie viską gyvenime turėjo ir jiems dar neužteko. Gražiai atrodančios avys yra buvę varguoliai, kurie sugebėjo pasitenkinti turėdami nedaug.
Kitas dalykas yra tas, kad viskas yra atvirkščia. Beveik visos tautos savo mirusiųjų pasaulį kuria pagal tą, kuriame gyvena, tik viskas tame pasaulyje yra atvirkščiai. Tai, kas šiame pasaulyje yra vienaip, tai aname pasaulyje yra atvirkščiai.
Gal galėtumėte pateikti kokių nors pavyzdžių?
Vėlgi tos pačios sakmės, kurios pasakoja, kad kai žmogus patenka į aną pasaulį, mato, kaip angelai per vartus neša rastą. Ir neša jį skersai, ne išilgai, kaip neštų žmonės. Jis [žmogus] mėgina mokyti juos, aiškinti, kad rastą per vartus reikia pernešti išilgai. Angelai mėgina jo paklausyti, bet niekaip nepavyksta. Tuo metu, kai jie daro savaip – viskas tvarkoje. Tokių pavyzdžių turbūt galima surasti daug.
Kiti archaiški vaizdiniai susieja mirusiuosius su augmenija. Vėlyvoje tautosakinėje tradicijoje išlieka pasakojimai apie vėles, gyvenančias ar esančias medžiuose. Dainų tekstai, kurie byloja apie galimybę po mirties pavirsti augalu ar medžiu. Daugelyje Rytų tradicijų, taip pat ir indoeuropietiškoje, išlikę vaizdiniai apie gyvenimo ratą, kuomet po mirties žmogus virsta kuo nors kitu, priklausomai nuo to, kaip jo gyvenimas buvo nugyventas. Jei teisingai gyveno, gali gimti aukštesnėje kastoje, sakykime, Indijoje. Jeigu jis gyveno neteisingai, ne pagal tikėjimo nurodymus, jis gali atgimti, atitinkamai, net ne žmogum, o gyvuliu, pagal tam tikrą mitologinę tų padarų hierarchiją. Pagal principą – kuo geriau gyvenai, tuo aukštesnėje hierarchinėje pakopoje atgimsi, kuo blogiau – tuo žemesnėje. Spėjama, kad tos mūsų dainos, pasakos, pasakojančios apie žmogaus virtimą augalu, paukščiu, pavyzdžiui, gegute iš našlaičių dainų, byloja, jog indoeuropiečiams ir vakariniams indoeuropiečiams, baltams, konkrečiu atveju, turėjo būti nežinomas anapusinis pasaulis. Nuolatinio atgimimo teorija nežino anapusinio pasaulio. Jis atsiranda šiek tiek vėliau, jau indoeuropiečių gyvulininkų aplinkoje.
Man regis, kad ankstyvosiose kultūrose pomirtinio gyvenimo ir gyvųjų žmonių santykis buvo daug glaudesnis nei šiais laikais. Šiandien žmonės lyg ir vengia galvoti apie mirtį. Kaip Jums atrodo, kodėl santykiai su mirtimi, pomirtiniu gyvenimu anksčiau buvo artimesni?
Tai susiję su pasaulėžiūriniais pokyčiais. Dar devintame šimtmetyje lietuviai, kaimo bendruomenė, žemdirbiai suvokė save esant vieninga gyvųjų ir mirusiųjų bendruomene. Žemdirbių mirusiųjų pasaulis buvo čia pat. Tos pačios sakmės, pasakos rodo, kad į mirusiųjų pasaulį galima patekti atitinkamai susiklosčius aplinkybėms. Ir tiesiog važiuojant keliu palei pelkę, kažkur čia pat, už kaimo ribų, netikėtai žmogus atsiduria anapusiniame pasaulyje.
Lygiai taip pat ir mirusiųjų pasaulio atstovai galėjo švenčių metu aplankyti gyvuosius. Tai netgi ritualinėje plotmėje turėjo savo išraišką. Pavyzdžiui, žiemos švenčių persirengėliai kaip tik ir išreiškė mirusiųjų apsilankymą gyvųjų tarpe. Taip pat ir tam tikrą ritualinį kontaktą, kuomet apdovanoti mirusiųjų pasaulio atstovai ištartais linkėjimais galėjo garantuoti būsimą derlių, ūkinę, asmeninę sėkmę. Apskritai, beveik visi mūsų kalendoriniai papročiai gyvuoja mirusiųjų protėvių kulto semantiniame lauke. Giminės, mirusieji yra tas adresatas, į kurį kreipiamasi daugumos žemdirbiškų apeigų atveju, prašant gero derliaus, buriant asmeninę laimę ir t.t.
Krikščionybė bendros situacijos nepakeitė. Jinai atitolino mirusiųjų pasaulį, metafiziškai jis buvo atskirtas nuo žemiškosios erdvės, tačiau tai buvo nieko blogo nežadantis siekis. Kaip tik, tai buvo tas siekis, kurio turėjo siekti kiekvienas žmogus, gyvenimo šiame pasaulyje kaip laikinos kančios vaizdinys. Ta kančia turėjo baigtis sulig mirtim ir turėjai gauti amžinąjį išganymą, vėlgi, jeigu gyvenai teisingai.
Po XVIII a., po Didžiosios prancūzų revoliucijos, gamtos mokslų suklestėjimo, pramonės revoliucijos XIX a. pradžioje Europa gan sparčiai juda į kosmopolitinę, sekuliarią visuomenę. Ir kuomet nebelieka bent jau aiškiai apibrėžto tikėjimo pomirtiniu gyvenimu, kažkas jį turi pakeisti. Atsiranda baimė prarasti artimą. Ji visą laiką buvo, ji būdinga jau seniausioms Žemės kultūroms. Tačiau praradimą lydėjo viltis. Visų pirma, viltis, kad kada nors susitiksi ir kad tai tik laikinas išsiskyrimas. Antra, anapusinis pasaulis buvo sakralesnis negu žemiškasis pasaulis ir mitine prasme jis buvo tikresnis. Iš tiesų žmogus tikrąją savo egzistenciją pasiekdavo, kai susiliedavo su antgamtiniu pasauliu. Kuomet tikroji pasaulio ašis paverčiama, fizinė netektis pasidaro skausminga. Juo labiau, kad tą netektį lydi dvejojimas, ar yra kas nors už tos ribos, ar nėra.
Kokia tai buvo stipri galia – tikėjimas – liudija, kad ir šiandien žmonės visokiausiais pavidalais mėgina bent jau dirbtinai sau tą viltį sukurti. Antras dalykas, kuris šiandien atsiranda, kai nebelieka tikėjimo, tai mirties estetizavimas. [Taip vyksta] todėl, kad anapusinio, antgamtinio pasaulio idėją vis tiek turi kažkas keisti.
Estetizavimas gali pasireikšti kapų tvarkyme. Vėlinės, gėlių ir žvakių didžiulis kiekis. Iš vienos pusės, mirusiam juk užtenka vienos, dviejų, jeigu mitologijos laikytis – porinio skaičiaus. Neporinis skaičius žymėjo, kad gali ateiti anapusinio pasaulio jėgos ir pasiimti į porą. Todėl laidotuvių simbolikoje visą laiką matome porinį gėlių, žvakių skaičių. Bet šiandieną mes matome tiesiog žvakių jūrą! Ypač, jei kalba eitų apie socialinę hierarchiją – kuo žmogus žymesnis visuomenėje, juo tų žvakių daugiau, išlieka tam tikras varžymasis. Pagaliau, šiandien žvakių žvakėmis nepavadinsi, nes [tai] yra tam tikri stiklo ar plastikiniai indeliai pripildyti degios medžiagos. Kasmet matome vis didėjančias tas stiklines vazas. Seniau, atrodė, kuo didesnį akmenį užversi ant kapo, tuo labiau pagerbsi mirusįjį, šiandieną – kuo didesnės žvakės. Tos barokinės formos, matyt, jos kaimo žmogui siejasi su aukštesne socialine padėtimi, miesto kultūra, bažnyčia, dvaru ir šių dienų visuomenėje tas supratimas išlieka.
Agnė Kairiūnaitė
