Klausite, ką veikti Etnoje? Pasidairei po mėnulio paviršių ir mauk į paplūdimį? Nors patys šįsyk ir nesileidome į žygį pėsčiomis, tačiau trekingas čia labai populiarus. Bus priežastis dar sugrįžti. Dar vienas būdas pažinti Etną yra leistis į kelionę traukiniu istoriniu Circumetnea maršrutu, kursuojančiu jau daugiau nei šimtmetį. Tai – 110 km ilgio „siaurukas“, lanku jungiantis Kataniją su Riposto, vingiuojantis tarp žalių vynuogynų ir juodų lavos laukų, rašo kelioniumanija.lt.
Nors ugnikalnis, bent jau man, neturi jokių asociacijų su sniegu, tačiau Etnoje, pasirodo, galima ir slidinėti. Net keliose vietovėse – Linguaglossa ir Nicolosi – yra įrengti slidinėjimui pritaikyti keltuvai. Vasarą, žinoma, jais pasinaudoti nėra galimybės, tačiau žiemos sezonu slidininkų čia netrūksta.
Dar viena, gana neįprasta Etnos siūloma pramoga – vulkaninės olos. Iš viso ugnikalnio šlaituose priskaičiuojama per 200 lavos olų, kai kurios jų yra net kilometro ilgio ir driekiasi 80 m po žeme.
Didinga ir paslaptinga, pavojinga ir spjaudanti ugnimi Etna – viena iš labiausiai viliojančių vietų Sicilijos saloje. Šį kalną, kuris kadaise buvo laikomas ugnies dievo Vulkano kalve, ir jo rūstų, įsivaizduojamą mėnulio paviršių primenantį, vaizdą svajojau pamatyti jau senokai.
Etnos siluetas prieš akis iš ūkanoto rytmečio išniro jau pakeliui, važiuojant link šio pavojingiausio Europos ugnikalnio automagistrale Palermas-Katanija, iki tikslo likus dar geram šimtui kilometrų. Nors šio vulkano aukštis kinta po kiekvieno išsiveržimo, tačiau jis išlieka aukščiausiu senajame žemyne. Dūmelis, besirangantis iš vieno iš kraterių tarp praplaukiančių debesų, kyla maždaug 3350 m aukštyje. O didingojo kalno, kurį siciliečiai taip ir vadina, muntagna, arba „kalnas“, diametras sudaro apie 40 km.
Artėdami link Etnos, pravažiavę rečiau apgyvendintas salos centrinėje dalyje esančias vietoves stebimės, jog kuo arčiau pavojaus, tuo daugiau gyvenviečių. Ką jau bepridurti apie ugnikalnio papėdėje įsikūrusią Kataniją, antrąjį pagal dydį Sicilijos miestą, ne kartą sugriautą, vėl atstatytą, karts nuo karto vėl dūstantį nuo Etnos spjaudomų pelenų. Kai kurie miestukai įsitaisę ant pačio kalno (tiksliau, ugnikalnio), čia pat žaliuoja alyvuogių ir apelsinų sodai, stiebiasi vynuogynai – žemės ugnikalnio papėdėje bene derlingiausios visoje Sicilijoje.
Vis tik, per pastaruosius tris tūkstančius penkis šimtus metų (nuo tada pradėti fiksuoti šio ugnikalnio išsiveržimai), užfiksuota per 200 didelių Etnos išsiveržimų. Ar įmanoma ramiai gyventi, planuoti rytdieną, gyvenant vieno aktyviausių pasaulio ugnikalnių šešėlyje? O gal visą laiką jautiesi, lyg sėdėtum ant tiksinčios bombos? Važiuojant pro vieną iš miestelių, mus akimis palydi gatvelėje ant suoliukų ir sulankstomų kėdučių susėdę senoliai, ramiausiai besišnekučiuojantys apie šį bei tą. Gyvenimas, kaip ir kituose nedideliuose Italijos miestukuose, čia teka įprastu ritmu. Vis dėlto, siciliečiai Etną gerbia ir saugo išskirtinį nevaldomos gamtos jėgos sukurtą kraštovaizdį. Matyt, ne veltui šis gamtos stebuklas šių metų gegužę buvo įtrauktas ir į Unesco Pasaulio paveldo sąrašą.
Norint išvysti lavos laukus ir lavos upes galima rinktis kelis variantus – vykti į pietinį kalno šlaitą, link Sapienza Refuge, arba šturmuoti šiaurinį, ties Linguaglossa. Pastarąjį rinkomės ir mes – ilgai vingiavome į kalną vis labiau juoda spalva nusidažančiu keliuku, kol pasiekėme maždaug prieš dešimtmetį tekėjusias lavos upes, ilgais juodais liežuviais sustingusias Etnos šlaituose. Linguaglossa, kuri sicilietiškai dar vadinama Linguarossa, arba „raudonuoju liežuviu“, buvo įkurta 16 amžiuje vienoje iš sustingusios lavos upių.
