Tiesa, vakarais tam tikrose vietose savo koncertines programas atlieka ir garsūs veidai. Tačiau tik tie, kurie anksčiau už kitus susirūpina savo pačių kailiais ir vasariniais biudžetais.
Pavyzdžiui, vieną populiariausiųm Basanavičiaus gatvės restoranų nuolat puošia didžiulis estrados senbuvės Aušrinės Gerikienės (45 m.) plakatas. Ją tautiečiai geriau pažįsta Tikrosios išdykėlės slapyvardžiu.
Moteris atvira, ji pati sau vadybininkė. Pasigedusi veiklos ir dainavimo, greitai jos susiranda. Tad nenuostabu, kad vasara šiai atlikėjai – pats darbymetis. Vietoje nustygti negalinti moteris nesigina senojo slapyvardžio. „Ne veltui mane taip pavadino“, – prisimindama senus laikus šyptelėjo Tikroji išdykėlė.
Ryški ir skandalinga – štai tokia buvo jos muzikinė karjera, kuri tęsiasi jau daugiau nei 23 metus. Tačiau tie skandalai ir rūpesčiai dėl jų jau praeityje. Dabar Tikroji išdykėlė gali pasigirti tuo, kas telpa į žodį laimė: suaugęs, save išlaikantis sūnus, mylimas vyras, dėl kurio net buvo kibusi konkurentei į atlapus, gausybė koncertų, išvarginančių iki negalėjimo ir šypsena iki ausų.
„Genai. Aš visa į tėtį. Daug kas sako, kad ir juokiamės taip pat ir apskritai esame tokie patys“, – pokalbio pradžioje išklojo A. Gerikienė.
Koncertinę veiklą moteris pradėjo būdama vos 22-jų. Tuomet jau turėjo 2 metukų sūnų, kuris dabar su savo mylimąja gyvena ir dirba užsienyje. Mažylis jai netrukdė siekti savų tikslų. Jauna mama pati ėmė skintis sau kelią.
„Tuomet mokiausi konservatorijoje. Per radijo tašką išgirdau, kad vienai grupei reikalinga vokalistė. Susigundžiau, nuėjau į atranką, pabandžiau. Turėjau savo kūrybos dainų, jiems tai patiko. Taip viskas ir prasidėjo“, – prisiminė moteris.
Užsisukus kūrybiniam ratui, šis nesustojo iki šiol. Atlikėja atvira, per visus šiuos metus iš pagrindų pasikeitė viskas – nuo balso tembro iki įvaizdžio.
- Kas, jūsų nuomone, labiausiai pasikeitė per tą dvidešimtmetį?
- Viskas. Pradedant nuo balso. Jis labai keitėsi. Kai paklausau savo senų įrašų, negaliu patikėti. Vokalas šiandien ir tada – du skirtingi reiškiniai. Su metais pažemėjo tembras, balsas tapo kur kas sodresnis, o ir vokaliniai sugebėjimai tik didėjo. Viena vokalo dėstytoja neseniai užsuko pasiklausyti – stebėjosi mano vokaliniais pasikeitimais.
Kalbant apie išvaizdą, čia taip pat būta nemažai pokyčių. Dabar jau nebegaliu žiūrėti senų „Youtube“ vaizdelių, geriau jų nebūtų. Pamačius senas nuotraukas ir juokas ima, ir verkti norisi. Kažkaip ne taip atrodžiau. Gal tada buvo madinga, gražu. Visgi tai buvo karjeros pradžia, tuomet sceniniam įvaizdžiui negalėjau skirti daug pinigų. Su laiku viskas keitėsi. Pirmuosius didesnius honorarus be gailesčio leidau drabužiams, aksesuarams. Uždirbdama daugiau negailėjau sau nieko. Viską pirkausi. Tuomet visi taip darydavo – ką uždirbdavo, tą praleisdavo.
- Ar anksčiau atlikėjai užsidirbdavo daugiau?
- Galima pasakyti ir taip. Visgi dainininkų buvo kur kas mažiau, tad ir konkurencija nedidelė, erdvės ir koncertų daugiau. Dabar, aišku, irgi negaliu skųstis. Praeiti metai buvo labai geri, šie – dar geresni. Džiaugiuosi, kad yra darbų. Kol jų yra – tol dirbu visu pajėgumu.
Tačiau pasikalbėjus su kai kuriais kolegomis – gaila. Ne visiems sekasi, populiarumas blėsta.
- O jūs pati ar pakankamai koncertuojate?
- Na, vasaromis beveik visą laiką užima koncertai pajūryje. Kitais sezonais važinėju po Lietuvą. Ir kaip solistė, ir su grupe. Aišku, su draugija daug smagiau, tad paskutiniu metu į kompaniją vis pasiimu Radži. Net jei kuriam vienam iš mūsų skambina organizatoriai, visuomet atkertame, kad koncertuosime tik dviese.
- O kaip į tai reaguoja jūsų vyras?
- Aš turiu puikų vyrą. Jis per daug dėl to nepriekaištauja. Mudu kartu jau penkiolika metų, o susituokėme prieš septynis. Žinoma, visko buvo per tą laikotarpį. Atrodo, sugriuvo – ir vėl statai. Manau, pas visus tas pats.
- Ar toms „griūtims“ didžiausią įtaką padarė sveikas scenos žvaigždės vyro pavydas?
- Galima sakyti ir taip. Kuo toliau – tuo labiau. Pradžioje nesijuto jokio pavydo. Tačiau kuo vyresni tampame, tuo daugiau tų pavydo scenų. Aš suprantu, kad jam nelengva. Aš pati esu labai pavydi. Man užtenka pamatyti moterį, žiūrinčią į jį. Jis pats to gali net nepastebėti.
Labai gerai jaučiu tokius dalykus. Pajuokauju, kad galėčiau būti psichologe. Matyt dėl to, kad tiek daug metų dirbu su žmonėmis. Visko teko matyti, tad perprasti žmogų – vieni juokai. Net vakarėliuose, kur daugiau žmonių, iškart pamatau, jei į mano sutuoktinį kas nudelbia žvilgsnį.
- Ir kas tuomet?
- Sutvarkau, kad nebežiūrėtų.
- Yra tekę susipešti?
- O taip. Net gi mūsų draugystės pradžioje buvau susimušusi su viena konkurente. Dainavau ir nuo scenos pastebėjau, kad kažkokia moteris mano vyrui atsisėdo ant kelių. Palaukiau kol ji nueis link tualeto ir užsipuoliau. Oi, buvo visko tada. Svarbiausia tai, kad ji žinojo, jog mes kartu. Dėl to ir kilo konfliktas.
Tuo tarpu mano vyras su draugais viską stebėjo ir juokėsi. Jo ego tuomet pakilo keliais lygiais. Štai tokia mūsų draugystės pradžia. Tiesa, dabar prisiminus šią istoriją jis tikina, kad tada su manimi dar nedraugavo. Neva tik aš su juo.
- Ar pavydas nekliudo santykiams? Kaip dabar sutariate?
- Mes papildome vienas kitą. Jis mane – ramybe, o aš jį, kada reikia, pastumiu. Jis mėgėjas pabūti namuose, gamtoje. O aš atvirkščiai. Man reikia veiksmo. Tad kelionės mums – geriausias laikas pabūti kartu. Kadangi mėgstu pailsėti, pagulėti prie baseino, skaniai pavalgyti ir pamiegoti – visu tuo galime pasidžiaugti drauge. O vakare aš jį tempiuosi į karaokė.
Gaila, bet paprastai mes labai mažai laiko praleidžiame drauge. Jis daug dirba užsienyje, o aš vis koncertuoju.
- Tačiau ar norėtųsi jums dienas leisti namuose apsikabinus vyrą?
- Ne, tikrai ne. Po vasaros visuomet būnu labai pavargus. Tuomet galvoju, kad viskas, grįšiu namo, darysiu valgyti, tvarkysiuos. Tačiau praėjus savaitei viskas pasikeičia. Pradedu pati ieškotis veiklos, skambinuosi, klausinėju, ar reikia kam koncertų. Taip susiorganizuoju gastroles iki Naujų metų. Žodžiu, pati sau vadybininkė. Vyras, aišku, dėl to nesidžiaugia.
- Kaip manote, ar pati susidėtumėte su vyriška savo versija?
- Būtų sunku, tad manau, kad negalėčiau. Man ir reikėjo, kad vyras būtų ramesnis, toks išlaikytas. Nes aš – visai kitokia.
- Tačiau vyras didžiuojasi savo „Tikrąja išdykėle“?
- Matyti, kad didžiuojasi. Būna, kad atvyksta į koncertus ir visiems giriasi – „Štai, čia mano žmona dainuoja“. Man labai gera dėl to.
- Tikriausiai dar labiau didžiuojasi jus matydamas per televiziją. Neseniai vienoje laidoje pasirodėte su grupe „XL Plius“. Vis dar tęsiate sceninę veiklą?
- Taip, koncertuojame.
- Jūs tikrai manote, kad esate „XL“?
- Aš netyčia numečiau dešimt kilogramų. Už tai Daina man „išrašė“ velnių. Liepė daugiau taip nebedaryti (juokiasi).
- Kaip reagavote, kai buvote pakviesta į „didelių merginų“ grupę?
- Aš pati prisistačiau. Pastebėjau, kad Daina ieško trečios narės ir pasisiūliau. Apžiūrėjo, aptikrino – tikau.
- Ar nesigailite? Ši grupė sukėlė tikrą šurmulį, sulaukė nemažai piktų komentarų.
- Žinojau. Su Daina kitaip ir neišeitų. Maniau, kad visi iš visų pusių ims pulti. Taip ir yra. Juokiamės net stebėdamos savo bičiulių reakcijas. Man draugai sako, kad viskas su manimi gerai, tik tos dvi trukdo. Donatos draugai giria ją, o mus – peikia. Dainos – lygiai tokiai pati situacija.
Bet čia visiškai normalu. Draugai tave mato kitaip nei nepažįstami žmonės. Pastebėjau, kad ta pati situacija ir koncertuose susidūrus su jaunais atlikėjais. Iš pradžių labai keistai žiūri. Renginio eigoje visi susidraugaujame, kartu fotografuojamės, tampame draugais „Facebook“ ir juokiamės, kad tas pirmas įspūdis gali būti labai klaidingas.
Ir šiaip... tos kalbos – kam jos rūpi? Kūda ar stora – vis tiek visi visada kalbės. Nematau čia jokios problemos. Geriausi, gerbiami dainininkai, ir tie susilaukia patyčių. Visuomet randama prie ko prisikabinti. Tad stengiuosi dėl to nesukti galvos.
Anksčiau labai dėl to išgyvendavau, net į depresiją buvau puolusi. Tąkart, pamenu, Šapranauskas patarė niekada neskaityti komentarų ir ramiai gyventi.
- Kokį komentarą reikėjo perskaityti, kad imtumėt depresuoti?
- Apie visus panašių komentarų pasitaiko. Tiesiog nemaniau, kad žmonės gali taip nekęsti kitų. Baisu. Pamenu, net prieš vestuves labai išgyvenau. Buvo gili depresija. Tačiau paskui visą šitą kažkaip perlipau ir išmokau užšaldyti tuos jausmus.
Ne tik apie save, bet ir apie kolegas prisiskaitau baisybių. Tuomet pagalvoju – Dieve, iš kur tiek pykčio?
