Dauguma sutiks, kad šiaulietei dainininkei Vitalijai Katunskytei charizmos tikrai netrūksta. Ji metai iš metų visą save atiduoda klausytojams, gerbėjams, kurie kartu mielai traukia puikiai žinomus hitus: „Pražydo sodai“, „Robinzonas“ ir kitus.
Dabar Vitalija sako, kad jai visuomet yra smagu sugrįžti į Palangą ir matyti pagal jos dainas linguojančius, šokančius gerbėjus. „Ten yra mano rojaus kampelis“, – sako ji.
Visgi, nors aplinka, puikus oras ir atmosfera pajūryje vis Vitaliją vilioja kiekvienais metais sugrįžti, ji pripažįsta, kad su metais vis sunkiau pavyksta „pavežti“ krūvį.
„Po truputėlį senstame, tačiau vis tiek dainuojame. Tol, kol žmonės kviečia, laukia, dar reikia koncertuoti, todėl svarbiausia nepasiduoti ir dainuoti!
Žinote, ką jau čia ir benorėsi, šešiasdešimt metų su uodegėle, kaip aš sakau, reikia žiūrėti labiau savęs. Kiekvienais metais vis savęs klausiu, gal jau nebevažiuoti į tą Palangą, tačiau ateina pavasaris, pradeda čiulbėti paukščiukai ir jau supranti, kad traukia į pajūrį. Užburtas ratas“, – juokiasi Vitalija.
Garsi Lietuvos dainininkė taip pat atvira, kad į Palangą jį atvyksta ir dėl savo gerbėjų, kurie vis metai iš metų atvažiuoja jos aplankyti net ir iš užsienio.
„Pabendrauji, pasikalbi. Žmonės į koncertus atvyksta net ir su dovanomis, nors aš jų neprašau nei gėlių nei dovanų. Tačiau, jeigu dovanoja, reikia imti (juokiasi). Anksčiau dovanodavo, išties brangias dovanas: kvepaliukus, lūpdažius, nagų laką, dideles puokštes gėlių, saldainių dėžutes.
Dabar, turbūt atėjo sunkesni laikai, tai atneša po gėlės žiedą, dažniausiai po 3-5 žiedus. Iš gėlininko nuperka rožę, tačiau aš jam visuomet juokaudama vis pasakau, kad duotų visą krepšį gėlių! Visgi, vieniems penki eurai dovanai yra niekas, o kitam ta pati suma prilygsta šimtui eurui“, – atvirauja moteris.
Tačiau V. Katunskytė pridurdama tikina – dovanų jai nereikia, kadangi pačios brangiausios dovanos yra tai, jog žmonės ateina jos paklausyti, kartu dainuoja, ploja.
„Tai man yra tikrosios dovanos, kitų man nereikia, kadangi ir pati nusiperku, ko noriu, ko man reikia. Kiek uždainuoju, tiek ir turiu. Didžiausias džiaugsmas yra klausytojų atėjimas į koncertus, o visą kitą galima nusipirkti. Dainininkai dainuoja juk ne dėl dovanų“, – priduria ji.
Svarbiausia – sveikata
Nors Vitalijos charizma nesensta, o kaip tik – su metais vis bręsta kaip geras vynas ir yra vis labiau pastebima, moteris teigia, kad sveikata kartas nuo karto, visgi, pakiša koją:
„Spalio 6 dieną man sueis 67-eri, tad nieko keisto, kad sveikatėlė vis silpsta. Tačiau mane labai pamalonino viena moteris, kuomet sužinojusi mano amžių negalėjo tuo patikėti. Sakė, kad meluoju, mat anot jos, tokio amžiaus moterys būna panašios jau į močiutes (juokiasi). Padėkojau, sakau, kad labai malonu, kad mane taip vertina, priima ir gerbia.
Betgi laikrodukas eina į priekį, atgal metų nebeatsuksi. Būdavo, kad į Palangą koncertuoti atvažiuoju birželio 1 dieną, o išvykstu tik spalio 1 dieną. Dabar taip jau nebeišeina, kadangi ir pati be galo pavargstu, nes metai vis vien savo diktuoja.“
Šiemet į Palangą Vitalija buvo atvykusi kiek daugiau nei savaitei. Kiekvienais metais, radusi tarp privačių koncertų tarpelyje, atvyksta padainuoti poilsiautojams 10 dienų, savaitei arba dviem. Jeigu koncertai miesto šventėse, privačiuose renginiuose: vestuvėse, jubiliejuose, krikštynose netrukdo, tuomet vizitai Palangoje trunka ir ilgiau.
„Atvažiuoju padainuoti tarp koncertų. Tačiau, žinote, viskas Palangoje labai priklauso nuo oro. Ne paslaptis, bet jeigu oras šaltas, vėsus, tai ir klausytojų nebus, ir nedaug ką uždirbsi. Jeigu į koncertą susirenka tik du, trys staliukai, savininkas neturės iš kur mokėti pinigėlių.
Džiaugiuosi, kad šiemet nepersidirbau, radau laiko ir pailsėti. Patinka dainuoti ir Palangoje, ir kitų miestų šventėse, rajonuose. Visada džiaugiuosi, jeigu per koncertus būna geras oras, tuomet ir klausytojams gerai, ir man.
Visgi, šiemet birželis buvo labai šaltas. Palangoje, kur nuomojomės butelį buvo labai šalta, teko miegoti ir su šiltomis kojinėmis, vaikščioti su šiltais treningais, megztiniu. Kadangi oras buvo prastas, tai ir nameliai nespėjo įšilti“, – atsidūsta Vitalija Katunskytė.
Priklausomybė drabužiams ir norui puoštis
Kaip ir daugumai kitų moterų, taip ir Vitalijai be galo patinka puoštis, dažytis. V. Katunskytė šmaikštauja, kad iš tiesų, noras puoštis virto priklausomybe:
„Vis mano akį patraukia nauji „parėdai“. Kaip ir kitos moterys, mėgstu be galo puoštis. Atrodo, kad jau tiek daug niekur nebeišeini, bet kaip tik išmeta kažką per „Facebook“ ar internete, taip aš ir perku naujas sukneles, naujas tunikas. Galvoju, Vitalija, gal jau tu nebepirk, nes ir tų pačių nesunešioji.
Draugės jau iš manęs juokiasi, kad į šešių durų spinta rūbai nebetelpa, nes viskas viduje tik traška ir traška. Sako, kad man reikia gyventi bent jau 100 metų, kad galėčiau viską sunešioti. Kaip ir kitų moterų, taip ir mano silpnoji vieta yra drabužiai, atrodo, kad jau kaip ir turiu ką apsirengti, nieko daugiau nebepirksiu, tačiau ir vėl viskas iš naujo.
Net ir draugėms buvau prisiekusi, sakiau: „Mergos, daugiau nei vieno rūbo“, tačiau tik ateina į svečius ir jau mato, ką aš pasikabinusi naujai. Niekas nebetelpa jau į spintą, tenka išorėje rūbus dėlioti, tad visuomet atėjusios mane apibara, kad prisižadėjau ir pažado netesėjau. Aš tuomet vėl pasižadu ir taip pasaka be galo.“
Anot pašnekovės, keturių kambarių bute netrukus teks atlaisvinti vieną kambarį, kuris bus skirtas tik rūbams. „Vis traukiu ir vieną, ir kitą rūbelį, o tada tik žiūrėk – kabo dar su kaina, etiketėmis. Galvoju, Dieve mano, net ir etikečių nesugebu nusikirpti“, – priduria ji.
Anksčiau pasidabinusi naujais drabužiais moteris kartu su draugėmis eidavo į kavines, pasidemonstruoti kitiems arba pasižvalgyti ir į kitų stilių. Tačiau pastaruoju metu Vitalija vis daugiau laiko praleidžia namuose, kur po ilgų koncertinių gastrolių gali pailsėti.
„Namai yra mano tvirtovė, kurioje pavargusi galiu pailsėti, nebenoriu daugiau gastroliuoti. Kai dar buvau jaunesnė, išvykdavau ar kur pailsėti, ar ką, o dabar kur jau čia ir bevažiuosi. Kaip sakoma „į sėdmenis naujų kojų neprisuksi“. Kiekviena kūno dalis gyvena jau sau, tačiau nereikia pasiduoti.
Mano moterų ratas sako, kad reikia iš manęs mokytis ir vis klausia, kaip aš sugebu niekuo nesiskųsti, nors man ir skauda nugarą ar ranką, tačiau aš tik numoju ir einu pirmyn. Reikia nepasiduoti ir gyventi su tokiu požiūriu, nors su metais ir stuburas paskausta, ir kojos patirpsta. Tiesiog susigyveni su bėdomis, ryte atsikėlus, jeigu skauda stuburą, prasijudini, pasimankštini, sujudini kraujotaką ir taip gyveni“, – sako dainininkė.
Kavalierių gretos
Estrados karaliene tituluojama Vitalija Katunskytė paklausta apie rudens planus teigia, kad šiuo metu kol kas jokių tikslų sau nėra išsikėlusi. Pašnekovė tikina, kad prieš Kalėdas ir vėl organizuos Šiauliuose šventinį koncertą, todėl tikisi, kad į jį ir vėl sugrįš dukra, kuri dar visai neseniai atostogavo Lietuvoje. Be to, visą rugsėjo mėnesį moteris skirs poilsiui, o nuo spalio mėnesio ir vėl sugrįš į koncertus.
Kartu su ja penktus metus koncertuoja ir scenoje pasirodo jaunesnis kolega Aidas Manikas. Nestokodamas talento vyras pašokdina ir Vitalijos klausytojus, aprūpina dėmesiu. Tačiau dėl tokios atlikėjų draugystės scenoje, žmonės laido kalbas:
„Ima juokas, kai žmonės pradeda poruoti artistus. Kalbu ne tik apie save, bet ir apie kitus. Kartu su savo ilgamečiu kolega saksofonistu Remigijumi Kraptavičiumi dirbame jau apie 30 metų ir visi galvoja, kad jis yra arba mano vyras, arba meilužis, arba išvis sako, kad žentas buvęs. Nėra jau ir ką kalbėti apie tokias kalbas.
Su Aidu Maniku irgi dirbame jau penktus metus, tai viena moteris komentaruose sugebėjo parašyti, kad kam man tokiai jaunas vaikas, kaip ne gėda rinktis kavalieriaus jaunesnio 20 metų. Galvoju, kad visiškas absurdas, dar nesu tokia nušokusi nuo proto. Kam man to gali reikėti? Praeityje liko ir meilės, ir aistros, ir kiti dalykai, viskas buvo daug anksčiau“, – nusišypso Vitalija.
Pašnekovė sako, kad kiekvienam laikotarpiui yra savas etapas. Dabar ji tikina, kad gyvena ramiausią savo laikotarpį, visos meilės ir pasimatymai liko praeityje.
Šiuo metu moteriai džiaugsmą kelia įdomios knygos, žurnalai, straipsniai, televizijos laidos bei pokalbiais su įvairiais žmonėmis:
„Man to užtenka. Kuomet buvau jaunesnė, rūpėjo ir kavalieriai, ir pasimatymai, o dabar yra malonu atsigręžti atgal, peržvelgti gražias gyvenimo akimirkas, momentus. Gyvenimas yra be galo gražus, reikia tik mokėti jį nugyventi, džiaugtis jo akimirkomis. Galima juk visur ir išvažiuoti, pabūti, ko tik dabar nėra, tereikia tik pasitaupyti ir turtinti savo dvasines vertybes!
Kiekvienas etapas yra be galo gražus. Moterys į mane kreipiasi bijodamos senatvės, tačiau ko čia bijoti? Buvome jaunos ir gražios, o dabar tik gražios (juokiasi). Reikia save išnaudoti, kiek tik įmanoma ir gyventi pilnu tempu, kad vėliau nebūtų gėda atsisukti į praeitį.“
Baigdama pokalbį Vitalija savo visiems klausytojams ir skaitytojams turi trumpą palinkėjimą. „Laikykimės. Linkiu visiems sveikatos, stiprybės, Dievo palaimos, kad jis visus globotų, saugotų ir galėtume džiaugtis gyvenimo dovanomis“, – šypsosi ji.
