Jei gatvėje eilinio esto paklaustume, kaip jam sekasi, tai beveik visada prasidėtų kokio pusvalandžio dejavimas: darbo daug, pinigų mažai, o dar kaimynai blogi, Estijos interneto portale „Delfi.ee“ paskelbtame straipsnyje „Stiklinė pusiau tuščia ar pusiau pilna?“rašo Mainori aukštosios verslo mokyklos Verslo valdymo instituto direktorius Andresas Arrakas.
Tuo tarpu, pasak jo, vidutinio amerikiečio atsakymas būtų tipiškas: „Great!“. Na ir kas, kad vakar sudegė namas, užvakar pavogė mašiną, o duktė ištekėjo už negro? Juk svarbiausia – kaip į visa tai pažiūrėsi.
Žmonės, įskaitant ir ekonomistus, skirstomi į pesimistus ir optimistus, rašo autorius. Visų prognozės remiasi vienais ir tais pačiais skaičiais, tais pačiais ekonomikos dėsniais. Tačiau būtent nuo jų viskas ir prasideda. Ekonomikos dėsnius galima traktuoti pagal savo prioritetus: interpretavimas priklauso nuo to, kokius politinius ir ekonominius akinius dėvi komentatorius.
Iš tikrųjų į klausimą, kaip klostosi reikalai Estijoje, negalima atsakyti nepalyginus jų su padėtimi kitose valstybėse. Pas mus reikalai nei blogi, nei geri, o tik geresni arba blogesni, nei kitose šalyse, teigia autorius. Ekonomikos augimas per praėjusį dešimtmetį (1995 – 2005 m.) Europos Sąjungoje buvo didesnis tik Airijoje (7,7 proc.), Estijoje (6,4 proc.), Lietuvoje (6,1 proc.) bei Latvijoje (5,7 proc.). Lyginant su vidutiniu 25 ES valstybių ekonomikos augimo rodikliu – 2,2 proc. – minėtieji augimo tempai kelis kartus didesni.
Estijos ekonomikos sėkmė remiasi ekonominiu modeliu, kurį 1992 – 1994 m. sukūrė Tėvynės sąjungos vadovaujama valdančioji koalicija. Šis modelis remiasi valiutų komitetu, griežta biudžeto politika, paprasta mokesčių sistema, laisva prekyba, dideliu užsienio investicijų srautu ir stipriu, pasitikėjimą keliančiu finansų sektoriumi. Penkiolika metų be rimtesnių pakeitimų veikusi sistema skatino ekonomikos augimą. Tai stebina dar ir dėl to, kad pagrindinė šio modelio kūrėja – Tėvynės sąjunga – šiuo metu atsitraukė nuo liberalizmo ir, susivienijusi su „Res Publika“, politinėje skalėje pasislinko į konservatizmo pusę, leidusi skinti laurus ir mėgautis populiarumu šiandieniniams liberalams, tai yra, Reformų partijai. Tačiau politika – tai paradoksų pakyla, rašo autorius.
Tiesioginės investicijos Estijoje siekia 85 proc. BVP, Vengrijoje – 60 proc., Latvijoje – 33 proc., vidutiniškai ES šalyse – 32 proc. Bendrasis pagrindinio kapitalo formavimas 2005 m. Estijoje sudarė 30 proc. BVP, Airijoje – 23 proc., vidutiniškai ES – 19 proc. Finansiniai srautai į Estiją buvo didesni, nei į kitas to paties likimo šalis. Tai nėra atsitiktinis dalykas, nes, kaip žinome, tarptautiniai finansai nėra kvaili, teigia autorius. Pasitikėjimo negalima nusipirkti (kaip ir meilės), jį reikia užsitarnauti, ir Estija su tuo susidorojo.
Dar geriau būti nė negalėjo
Valstybės – kaip ir žmonės – mėgsta palyginimus, rašoma straipsnyje. Reitingų yra įvairių. Plačiąja prasme juos galima suskirstyti į tris grupes. Pirmoji – ekonominė laisvė. Šiuo požiūriu mes patenkame į pirmąjį pasaulio dešimtuką, teigia autorius. Tiesa, kritikai tvirtina, kad ekonominės laisvės ant duonos neužsitepsi ir ja neužsiklosi. Tačiau jie klysta, nes ekonominė laisvė – spartaus turtėjimo prielaidos pagrindas.
Antroji grupė – konkurencingumas. Pasaulio bankas ir Plėtros valdymo institutas Lozanoje šiuo požiūriu Estijai skiria vietą trečiajame pasaulio valstybių dešimtuke. Milkeno institutas (JAV) ir verslo žurnalas „Forbes“ mūsų verslo aplinką vertina labai aukštai, pastebi autorius. Atsižvelgus į tai, iš kur mes einame ir kiek laiko veikiame savarankiškai, dar labiau stebintų, jeigu šie rodikliai būtų dar geresni.
Galų gale prisiminkime Jungtinių Tautų sudaromą Žmogaus socialinės raidos indeksą: mūsų vieta – penktajame dešimtuke, rašoma straipsnyje. Tiesa, pastaraisiais metais šioje pasaulio valstybių lentelėje mes truputį nusileidome žemyn, bet visai ne dėl to, kad gyvenimas Estijoje gerokai pablogėjo. Tiesiog kai kurių kitų šalių, pavyzdžiui, Lietuvos, raida buvo greitesnė. Beje, vis dėlto įdomu pastebėti, kad šios gero gyvenimo lentelės viršutinėje dalyje susitelkė ir socialine santarve besiremiančios Skandinavijos šalys, ir asmenine atsakomybe bei liberalia rinkos ekonomika besivadovaujančios anglosaksų valstybės. Tai įrodo, kad šiuo metu egzistuoja keli sėkmės modeliai, ir liberalizmas automatiškai nereiškia atsisakymo rūpintis žmogumi.
Taigi, galima pagrįstai tvirtinti, kad Estijos ekonomikos pamatai tvirti ir artimiausiais metais garantuoja nuoseklią raidą. Tiesa, atviros ir nedidelės ekonomikos priklauso ne tik nuo vidinių veiksnių, bet ir – gana stipriai – nuo išorinių. Su išorinės aplinkos, tai yra, pasaulio ekonomikos, plėtra, įvertinus tam tikrus rizikos faktorius, iš esmės siejamos optimistinės nuotaikos, teigia autorius.
Vienas didžiausių minėtos rizikos veiksnių – nesubalansuoti tarptautiniai finansiniai srautai. Dėl teigiamo išorinio balanso vis daugiau pinigų kaupiasi Azijoje. Jie kitais keliais grįžta į Ameriką, kad finansuotų jos pereikvojimą. Tai gerokai padeda išlaikyti fiksuotą juanio kursą dolerio atžvilgiu (Kinijos valiuta pigo taip pat, kaip ir Amerikos), ir suteikia galimybę Kinijai mėgautis papildomu konkurencijos pranašumu. O brangus (dolerio atžvilgiu) euras stabdo Europos eksportą.
JAV ekonomika, pastaraisiais dešimtmečiais buvusi pasaulio ekonomikos augimo varikliu, dabar kenčia nuo žemų antrinės būsto paskolų rinkos palūkanų sukeltų pagirių. Nuo to paties kenčia ir Estija. Skirtumas tik tas, kad nekilnojamojo turto sektoriaus nuosmukis Estijoje palietė tik per didelį kreditą paėmusias šeimas ir nekilnojamojo turto vystytojus. JAV (penktadalio pasaulio ekonomikos) ūkio bėdos automatiškai konvertuojamos į kitų valstybių ekonomines problemas. Jei pridėtume netikrumą dėl energijos išteklių kainų ir tam tikrą politinį nestabilumą Artimuosiuose Rytuose, tai galima suprasti, kodėl ekspertų prognozėse girdėti ir tam tikras susirūpinimas, teigiama straipsnyje. Tačiau gana vieningai sutariama, kad globalus ekonomikos augimas sieks maždaug 4 proc. (2 proc. išsivysčiusiose ir 6 proc. besivystančiose šalyse), o tai sudaro palankų pasaulinį foną ir Estijos ekonomikos plėtrai.
Ekonomika turi rasti naują variklį
O kokie didžiausi pavojai kyla pačioje Estijoje? – klausia autorius. Jis teigia norintis nurodyti du pačius svarbiausius: trumpalaikį ir ilgalaikį. Pirmasis susijęs su logišku ekonomikos, įkaitintos žemų kredito palūkanų ir ES paramos, atvėsimu. Pagrindinis vienu metu 10 proc. pasiekusio ekonomikos augimo faktorius buvo nekilnojamojo turto sektorius, kuris, kaip vertinama, augimą lėmė beveik ketvirtadaliu. Nuo pigių kreditų euforijos apimti nekilnojamojo turto pirkėjai statybininkams ir nekilnojamojo turto vystytojams leido mėgautis viršpelniais. Iki 2004 m. sumažėjusios kreditų palūkanos (vienu tarpu net iki 3,2 proc.) per 3 metus būsto paskolų kreditų apimtis išaugino 4 kartus: nuo 20,7 mlrd. kronų 2004 m. iki 84 mlrd. 2007-aisiais.
Atsižvelgus į dabartinę ekonomikos būklę galima daryti prielaidą, kad pagrindinis pastaraisiais metais veikęs Estijos ekonomikos augimo variklis per artimiausius 2 ar 3 metus dirbs su pertrūkiais. Todėl ekonomika privalo rasti naują. Tokiu varikliu gali tapti eksporto sektorius, mano autorius. Pasak jo, dabar priartėjome prie antrojo didžiausio rizikos faktoriaus, kurio poveikis nekilnojamojo turto sektoriui bus kur kas ilgesnis.
1992 m. reformos Estijoje suteiktas pranašumas išlaidų srityje per 15 metų gerokai sumažėjo. 1992 m. vidutinio esto atlyginimas buvo 400 kronų, arba 50 Vokietijos markių. 2007 metais vidutinis atlyginimas sudarė 10 000 kronų arba 1250 markių, tai yra, išaugo 25 kartus. Taip pat aišku, kad pagrindinę ūkinio inventoriaus dalį, pavyzdžiui, automobilius, mes prieš 15 metų pirkome užsienyje. Tai darome ir dabar. Estijoje uždirbtus pinigus mes vis didėjančiais tempais leidžiame turistinėse kelionėse po užsienio šalis.
Visa tai fiksuoto kurso sąlygomis estus darydavo turtingesnius tokiais pat tempais, kokiais mažėdavo estiškų prekių konkurencingumas tarptautinėse rinkose. Viena vertus, pajamų didėjimas padėjo išlaikyti estus Estijoje. Darbo resursų emigravimas į užsienį Estijoje gerokai mažesnis, nei, pavyzdžiui, Lietuvoje ar Lenkijoje. Kita vertus, kaštų didėjimas dėl kylančių atlyginimų Estijos eksportuotojams tampa sunkia našta. Tiesa, Europos kontekste mes dar netapome „brangia“ valstybe, pastebi autorius. Prancūzijoje, Švedijoje, Danijoje ir Liuksemburge vidutiniai darbo jėgos kaštai sudaro 4000 eurų, vidutiniškai ES – 3000 eurų, o vidutiniai Estijoje – nuo 700 iki 800 eurų. Darbo jėga pigesnė nei pas mus tik Lietuvoje ir Latvijoje.
Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į našumo ir darbo jėgos kaštų dinamiką, rašoma straipsnyje. 2004 m. priskaičiuotas atlyginimas Estijoje išaugo 6 proc., 2007 m. – jau 15 proc. (realiai 8 proc.). Per tą patį laikotarpį vieno darbuotojo našumas sumažėjo nuo 8 iki 6 proc. Tokia šventė negali ilgai tęstis, ir greičiausiai pasibaigs labai blogai, teigia autorius. Pavyzdžiui, JAV pradedant 8-uoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu vidutinis realaus atlyginimo didėjimas sudarė 1 proc. per metus, tuo tarpu našumo tempai nuolat didėjo ir šiandien siekia 2 proc. per metus.
Dabar, praėjus 15 metų nuo pinigų reformos, darosi aišku, ar Estijoje buvo investuojama į šiuolaikines pažangias technologijas ar ne, protingai išnaudojome mums istorijos suteiktą galimybę ar ne. Aiškėja, ar pinigai iš esmės buvo leidžiami prabangiems automobiliams, ar už juos buvo nupirkta gamybos linija, gaminanti tarptautinėse rinkose konkurencingas prekes. Bet kuriuo atveju neturime skėsčioti rankomis ir sakyti „sorry“, ar, pavyzdžiui, po devalvacijos viską pradėti iš naujo. Pasaulis paprasčiausiai mūsų nesupras. Taigi, gyvename labai įdomiais laikais, apibendrina straipsnio autorius.
