„Mes dažnai esame nei labai pareigingi, nei labai atsakingi, o vaiką spaudžiame į rėmą. Save teisiname, o vaikus baudžiame. Geriausia gyventi pagal viengubą standartą – visko, ko norime išmokyti vaikus, turime patys daryti, tuo tikėti ir to siekti. Jeigu mes norime, kad vaikai būtų paslaugūs, mes irgi turime būti paslaugūs. Vaikai turi matyti mūsų paslaugumą. Vaikų auklėjimas nėra kažkoks žodinis veiksmas. Ne veltui yra sakoma: nesijaudinkite, kad vaikai jūsų negirdi, jaudinkitės, kad jie jus visada mato. Vaikai daug nusižiūri iš mūsų, ką mes jiems rodome, ir mes tikrai nesame patys geriausi pavyzdžiai“, – kalba R. Murauskienė.
Kaip reaguoti
Psichologė sako, kad vaiko emocijos suaugusiųjų neturi išmušti iš vėžių, kad tėvai turi reaguoti ramiai. Iš kitos pusės, tėvai neturi ignoruoti vaikų.
„Yra specialistų, kurie sako – jeigu vaikas nukrenta parduotuvėje ir pradeda rėkti, nekreipkite dėmesio. Mes juk tuomet stokojame empatijos. Jau ir taip stokojame empatijos atkreipti dėmesį į vaiko jausmus, o dar kai vaikas išgyvena diskonfortą ir nekreipiame dėmesio. Nebijokime būti atkaklūs neduoti vaikui kažkokių dalykų, be kurių jis nemirs, ir pasistenkime likti ramūs“, – kalba psichologė.
Pasak jos, visi malonumai, be kurių vaikas nenuskurs beaugant, gali būti derinami su tam tikrų pinigų atlikimu.
„Mes ne tik labai dažnai reikalaujame, kad vaikas sutvarkys savo kambarį, išplaus indus, išneš šiukšles, bet tada pradedame kabinėtis, kaip vaikai tą padaro. Maži vaikai nebūtinai atlieka viską gerai, bet mes turime pasakyti „ačiū, kad tu išplovei indus“. Vaikams turime sakyti mažiau pastabų, nes visai numušime motyvaciją tą daryti. Todėl mes galima susitarti: jeigu vaikas surenka penkis pliusus už tai, kad jis bendrai padarė kažką gero namams, tada jis gali gauti malonumą – boulingą, kiną ar pan.“ – pasakoja psichologė.
Rasti tinkamą erdvę
Tėvus kartais veda iš proto tai, kad vaikai verčia namus aukštyn kojomis – laksto, neklauso, mėto daiktus ir pan. R. Murauskienė sako, kad tėvai turi atrasti erdvę, kur vaikai galėtų laisvai lakstyti – ar tai būtų sporto klubas, ar kita vieta.
„Mes kaip tėvai vaikus dažnai ribojame, netenkiname jų natūralių poreikių, ir tada turime susierzinusius vaikus. Suaugusį žmogų labiausiai ir vargina tramdymas – priežiūra ir tramdymas. Tada mes susierziname ir netenkame kantrybės. Kantrybė yra toks neapčiuopiamas reikalas. Jeigu aš susigalvoju, kad šiandien vaiką turiu užmigdyti per dešimt minučių, kantrybė man trūks po dešimt minučių. O kas pasakė, kad vaikus migdyti reikia dešimt minučių? (...) Mes stokojame elegancijos vaikams kartoti vėl ir vėl iš naujo, priminti, kur bėgioti, kur ne“, – sako R. Murauskienė.
Kas svarbiausia
Galiausiai psichologė nurodo, kad tėvai turėtų suprati, kad vaikų paklusimas nėra svarbiausias vardiklis jų santykiuose su vaikais.
„Mes turime labai daug mokytis ir užsiimti saviugda. Iškelkime klausimą – kokią įtaką padarysiu vaikams, ką aš paliksiu vaikams savo elgesiu, nuomone, mintimis? Ką noriu padaryti su tuo vaiku? Didžiulė klaida yra vaiką taisyti, neva jis sugedęs, nepaklusnus. Vaikai turi tam tikrus raidos dėsningumus ir kai mes nesąmoningai kišame pirštus į tą procesą, labai daug sugadiname: ir išlepiname, ir nuvertiname, ir sužalojame.
Ne paklusimas yra tas rodiklis. Vaiko užduotis per visą gyvenimą yra tapti savimi – arba mes galime padėti, arba ne. Skubėkime ieškoti kelio į vaiko širdį. Kai mes jį mylėsime, atsiras galimybė netgi susitarti. Vaikai mus labai labai myli ir jie labai nori būti mums geri“, – sako psichologė.
