Norėdama glaustai ir nerutiniškai išdėstyti mano pasirinktą temą, turėčiau pasirinkti medicinos ar net karybos terminus. Nes kaip kitaip būtų galima apibūdinti reiškinį, savo nežabota sklidimo sparta artimą epidemijai, o griaunamąja jėga – biologiniam ginklui. Santuoka pagrįstos tradicinės šeimos irimo mastai Europoje šiandien, įžengus į XXI amžių, yra stulbinantys. Tikriau ne savaiminio irimo, o atkaklaus, sistemingo ir užsispyrėliško ardymo propagandos, politikos ir teisės priemonėmis. Būtent apie pastarąsias, teisines priemones, ketinu tarti keletą žodžių.
Ką tik atšventėme savo atkurtosios valstybės gimnazistišką 18 metų sukaktį Rudenį sukaks 16 metų, kai gyvename pagal visos tautos referendumu aprobuotą 1992 metų Konstituciją. Rašiusiems šią Konstituciją, pačių autorių liudijimu, šeimos sąvoka anuomet atrodė savaime suprantama, nereikalaujanti specialaus apibrėžimo. Pasak vieno iš tos Konstitucijos autorių, buvusio mūsų kolegos Seime, Konstitucinio teismo teisėjo profesoriaus Egidijaus Jarašiūno, Konstitucijoje mes matome neatsiejamą šeimos ir santuokos ryšį. Konstitucijos kūrėjai, pagaliau tauta, “aprobuodama šį sprendimą labai aiškiai pasisakė už tokį ryšį”. Savo ruožtu, Europos Bendrijų kūrėjų tikslai, bent jau pradžioje, neapėmė šeimos teisės reguliavimo. Šeimos santykius reguliuojanti šeimos teisė buvo ir tebėra išimtinės valstybių narių kompetencijos sritis. Netgi Prancūzijos ir Olandijos atmestoji Sutartis dėl Konstitucijos Europai nelaužė šios tradicinės nuostatos. Taip pat ir Nicos deklaracija bei ja patvirtinta ES Pagrindinių teisių chartija, kurios 269 straipsnis numato: “teisė tuoktis ir kurti šeimą garantuojama pagal šios teisės įgyvendinimą reguliuojančius nacionalinius įstatymus”, laikėsi tos pačios nuostatos. Suprantama, valstybėms apsijungiant į bendrą politinį darinį, kuriant bendrą ekonominę erdvę ir realizuojant gerai žinomas 4 vidaus rinkos laisves, o ypač vieną jų – laisvą asmenų judėjimą, Europos Bendrijoms neišvengiamai teko imtis atitinkamų teisėkūros iniciatyvų. Antrinėje EB teisėje reikėjo užtikrinti galimybę darbuotojams, ES piliečiams, migruoti, ieškoti darbo kitose šalyse narėse ir, žinoma, tai daryti ne vieniems, o kartu su šeimos nariais. Pirmą kartą į klausimą, kas turėtų būti laikomas darbuotojo šeimos nariu, Europos Bendrijos atsakė dar 1968 metais Reglamente 1612/1968 bei pateikė šiandienos požiūriu tradicinį, t.y. konservatyvų šeimos apibrėžimą. Trumpai sakant, šeimos narių samprata EB teisės kontekste apėmė darbuotojo sutuoktinį, jo vaikus iki 21 metų bei išlaikytinius. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas bei jo jurisprudencija turi didžiulės reikšmės, kai kalbama apie konkretų EB teisės suteikiamų teisių turinį bei jų taikymą. Teismas plačiai traktavo išlaikytinių sąvoką, įtraukdamas kai kuriose bylose ir buvusių santuokų vaikus bei taip užtikrindamas, kad skyrybų procese vieniši arba su kitu sutuoktiniu likę vaikai taip pat galėtų tapti EB teisės suteikiamų teisių subjektais. Tačiau kai buvo kalbama apie tą partnerį, su kuriuo darbuotojas gyvena, Teismas aiškiai konstatavo, kad EB teisė pripažįsta tik sutuoktinį ir niekaip kitaip. Tolesnė ETT praktika aiškiai nurodė, kad de facto ryšiai, t.y. sugyventinių ryšiai, juo labiau de facto ryšiai tarp tos pačios lyties asmenų pagal EB teisę negali būti laikomi tapačiais santuokai ryšiais teisių suteikimo kontekste.
Bėgant metams, kai kurių valstybių narių teisėje radosi naujų institutų. Tų valstybių piliečiai ėmė reikalauti, kad šie institutai būtų toleruojami kitų valstybių narių teisinėse sistemose. Šiuo požiūriu labai vertingas Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 1999 metų sprendimas D ir Švedija prieš Tarybą. Homoseksualus pilietis D buvo įregistravęs partnerystę pagal galiojančią Švedijos teisę. Kita ES valstybė, o taip pat ir ES Tarybos priimti reglamentai, tokios partnerystės pripažinimo nenumatė. Pilietis D ir jo šalies Vyriausybė argumentavo, jog ES turi pripažinti tai, kas yra teisėta Švedijoje. 1999 m. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas nurodė, jog nepaisant to, kad šių asmenų partnerystė Švedijoje yra de jure, tačiau ES ši nuostata nėra įpareigojanti. Įdomūs buvo teismo argumentai:
1. Didžioji dalis Europos visuomenių ir valstybių narių neturi tokio teisinio partnerystės instituto (tais metais jų dar buvo mažai);
2. Nėra pagrindo manyti, jog Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Konvencijos 8 straipsnis, nustatantis teisę kurti šeimą bei 14 straipsnis, nustatantis diskriminacijos draudimą dėl seksualinės orientacijos, galėtų būti nesuderinami su šiuo Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimu.
Jeigu mes prisimintume pastaruosius įvykius kitame, Strasbūro Žmogaus teisių teismo teisme, tai būtent remiantis anksčiau paminėtais Konvencijos straipsniais, buvo iškelti atitinkami reikalavimai Prancūzijai.
Lyginant su Strasbūro teismu, Europos Bendrijų Teisingumo Teismo jurisprudencija išsiskiria tuo, kad ji buvo ir tebėra teisinio, o tam tikra prasme – ir politinio stabilumo garantas, nes visuomet pasižymėjo pagarba ES valstybių narių konstitucijoms ir nuolat pabrėždavo, kad tiek europinės teisės doktrina, tiek paties teismo jurisprudencijoje aiškinami teisės principai kyla iš valstybių narių konstitucijų ir iš jose įtvirtintų vertybių. Verta paminėti, jog 2008 balandžio 1 dieną Europos Bendrijų Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kuriuo mirusio asmens, Vokietijos piliečio tos pačios lyties registruotam partneriui pripažino teisę gauti našlio pensiją. Pažymėtina, jog Europos komisija, išreikšdama savo pasitenkinimą minėtuoju ETT sprendimu, be abejonės rodančiu tam tikrus poslinkius ir šio teismo jurisprudencijoje, drauge pastebėjo, kad šis precedentas turės pasekmių tik tose šalyse narėse, kurių nacionalinė šeimos teisė suteikia tos pačios lyties partneriams santuokai analogišką statusą (t.y. registruotos partnerystės). Reikia sutikti, jog tiek ETT, tiek ir EK išliko korektiški valstybių narių atžvilgiu, nekvestionuodami jų teisės pasirinkti savo šalies suverenui, t.y. tautai priimtiną kelią.
Tačiau ETT nėra vienintelis veikėjas ES teisinėje erdvėje. Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį vyko gerai žinomi procesai, per trumpą laiką pakeitę tiek šeimos sąvokos interpretacijas, tiek ir pačius šeimos institutus valstybėse narėse. Sklandų vidaus rinkos veikimą turėjusios užtikrinti civilinės teisės derinimo iniciatyvos taip vadinamoje laisvės ir teisingumo erdvėje – tokios kaip asmenų judėjimas, teismų sprendimų tarpusavio pripažinimas, jurisdikcijos ir taikytinos teisės klausimai vis labiau tapo landomis vaivorykštinėmis vėliavomis mosuojantiems aktyvistams.
Įteisinant tos pačios lyties asmenų sąjungas, lemiamos reikšmės turėjo Skandinavijos šalys. Tiesa, Danijai tapus Europos Bendrijų nare 1973 metais, šie procesai nebuvo tokie greiti. Švedija ir Suomija narėmis tapo 1995 metais. Bet jau 1994 metais pasirodė garsioji Europos Parlamento Rezoliucija dėl lesbiečių ir homoseksualų teisių, ir tai buvo pirmas Hanibalo smūgis į Europos vartus bei lemtingas posūkis Europos Parlamento politinėse nuostatose, tapęs vaizdžiu šios institucijos “kairėjimo”simptomu. Skandinaviškosios teisės mada iš karto po Švedijos narystės išplito žaibo greičiu, apėmė ne vien Šiaurės, bet ir Vidurio bei Pietų Europą (Ispaniją, Italiją, kurios ilgą laiką buvo laikomos katalikybės bastionais). 2001 balandžio 1 d. Nyderlandai tapo pirmąja valstybe nare, įteisinusia tos pačios lyties asmenų jau ne partnerystę, o santuoką. Galėtume tikėtis jog žmonės, gavę tai, ko norėjo, pagaliau aprims, bet, regis, šio tipo aktyvistams “gana” niekada nebūna. Pasiekę šį tikslą, aktyvistai iškart pradėjo reikalauti įsivaikinimo teisės. Švedai ir danai 2002 metais jau leido įsivaikinti homoseksualioms poroms ne tik savo pilietybės valstybės vaikus, bet ir atsivežti juos iš užsienio.
Labai įdomu stebėti, kaip keitėsi, t.y., kaip bėgo iš paskos permainingai socialinei tikrovei Europos Žmogaus Teisių Teismo Strasbūre jurisprudencija. Nenoriu varginti atitinkamų bylų vardijimu, tik paminėsiu, jog pradžioje ir Strasbūro teismas savo sprendimais neatrodė toks “modernus”. Tiesiog stebiesi matydamas, jog pagal tapačią bylos fabulą 2002 metais buvo priimtas vienas sprendimas, o jau 2008 metais – visiškai priešingas. 2002 metų byloje prieš Prancūziją EŽTT neįžvelgė diskriminacijos dėl to, kad Prancūzijos teismas neleido gėjui, turinčiam partnerį, įsivaikinti vaiko. Prancūzijos ir Strasbūro teismų motyvas buvo tas, kad “būtų pažeisti vaiko interesai, jei būtų leista gėjų porai jį įsivaikinti”. 2008 metų sausio 22 dienos sprendimo fabula mums žinoma labai gerai, o teismas lesbietės EN prieš Prancūziją byloje neįžvelgė nei žalos vaikui, nei kaip kitaip bandė apginti vaiko interesus. Teismas priešingai pasisakė, jog toks įsivaikinimas atitiktų vaiko interesus, jei Prancūzija būtų leidusi tai padaryti. Teismo motyvas toks: jei Prancūzija leidžia įsivaikinti vienišiesiems, tai kodėl ji neturėtų leisti įsivaikinti lesbietėms.
Mes galime save raminti tik tuo, kad pagal Civilinį kodeksą teisę įsivaikinti turi sutuoktiniai ir tik išimtiniais atvejais leidžiama įvaikinti nesusituokusiam asmeniui ar vienam iš sutuoktinių, jei socialinis darbuotojas teigiamai įvertintų jūsų pasirengimą vienam auginti įvaikintą vaiką. Reikia tikėtis, jog socialinis darbuotojas tinkamai įvertintų ir socialinę tokio asmens aplinką.
Turiu prisipažinti, jog, sąmoningai balsavusi “už” ES Sutartį dėl Konstitucijos Europai, šiandien, o ypač – Strasbūro teismo nuomonių kaitos kontekste, jau turėčiau džiaugtis, kad ji neįsigaliojo. Kodėl? Todėl, kad tokiu atveju ES būtų įgavusi tarptautinį teisinį subjektiškumą, prisijungusi prie Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Konvencijos ir tuomet Europos Sąjungos Teisingumo Teismui taptų privaloma Strasbūro Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija. Tarp šių dviejų teismų yra nemaža įtampos dėl išsiskiriančios jų praktikos, jie stovi kaip du ožiai ant lieptelio surėmę ragus, ir tai teikia vilties. Ir dar bemaž visai smagu, turiu pripažinti, jog Europos Taryboje vyksta politikos rusifikacija, mat, Rusijos Federacija stipriau už kitas valstybes finansuoja šią instituciją. Tikiuosi, dar ne visoms didžiosioms ES ir ET valstybėms narėms šie dalykai patinka. Tokiu atveju gali būti, jog šios “pažangios” institucijos reikšmė mažės ir atitinkamai didės reikšmė tų institucijų, kurios siekia sutarimo ir stabilumo ES viduje.
ES teisėkūroje visą šią dinamiką atspindi institucijų įgaliojimų išplėtimas tarptautinės privatinės teisės srityje. Jeigu Mastrichto sutartis numatė vien teisminio bendradarbiavimo civilinėse ir baudžiamosiose bylose galimybę, tai Amsterdamo sutartis jau įgalino ES Tarybą imtis priemonių teisėkūros lygmeniu. Teisės aktai vis “tobulėja”, ir vis labiau ryškėja tam tikrų valstybių tikslas priversti visas valstybes nares be išimties besąlygiškai pripažinti ne tik viena kitos teismų sprendimus, bet ir bet kuriuos valstybėse galiojančius civilinius statusus. Net ir tuos, kurių valstybių nacionalinė teisė ir konstitucija nepripažįsta. Ne paslaptis, kad nemaža dalis tradicijai ištikimų ES piliečių, taip pat ir Lietuvos piliečių, dėl patiriamo spaudimo kaltina ES ir jos institucijas. Tačiau iš tikrųjų ES nėra už visa tai tiesiogiai atsakinga. Prisiminkime Europos Sąjungos Teisingumo Teismo argumentacijos logiką – visas chaosas ir teisinių institutų įvairovė kyla ne iš ES kaip tokios, bet iš valstybių narių. Pačios narės yra pasimetusios tarp vertybių ir sukuria dviprasmiškas situacijas: tai, kas vienose šalyse pripažįstama, visiškai nepriimtina kitose. Vis dėlto, ES institucijos, kurioms mes delegavome dalį savo suvereniteto, privalo ginti mūsų kultūrinį, dvasinį suverenitetą, jos negali ignoruoti tų ribų, kurias nubrėžė tautų tradicijos ir nacionalinė civilinė teisė.
Šeimos teisės institutas nėra jau toks “privatus”, kaip galėtų atrodyti ar kaip norėtų kai kurie aktyvistai: jis aprėpia ir socialinę tikrovę, nustato tam tikrą žmogiškųjų santykių tvarką, kuri užtikrina visuomenės stabilumą, jos tęstinumą ir galų gale tampa viešosios tvarkos dalimi. Būtent tokia samprata remiasi LR Seimo Europos reikalų komitetas ir LR Teisingumo ministerija, svarstydami Komisijos pasiūlymą Tarybos Reglamentui Roma III. Šio dokumento tikslas yra išspręsti labai sunkų taikytinos teisės klausimą su santuokomis susijusiose bylose. Kalbant paprastai, gali atsitikti taip, kad du susituokę žmonės iš ES šalių gyvens Lietuvoje ir sumanys Lietuvos teisme išsiskirti, o tokiu atveju mūsų teismui gali tekti taikyti ne teismo vietos, t.y. ne Lietuvos teisę. Pasiūlymo 7a punktas pagal Komisijos pasiūlymą atitinkamais atvejais galėtų įpareigoti Lietuvos teismus taikyti, pavyzdžiui, Olandijos teisę. Vadinasi, bet kas gali ateiti ir pareikalauti, kad bent valandai mūsų teismuose įsigalėtų “olandiškos mados”. Tai reikštų, jog patys prieš savo valią, prieštaraudami savo tautos referendumu aprobuotai Konstitucijai, suformuotume teisinį precedentą. Gyvename teisinių sistemų difuzijos laikais, kada precedentas įgauna vis didesnę reikšmę, nors tai nėra mūsų romėniškosios teisės dalykas, bet to visai pakaktų, kad politikams būtų daromas spaudimas dėl atitinkamų politinių sprendimų priėmimo. Suvokdami visapusišką tokio teisinio precedento grėsmę, LR Seimo Europos reikalų komiteto nariai, tiesa, gana trapia balsų dauguma, pasiūlė įtraukti į svarstomą dokumentą viešosios tvarkos išlygą – t.y., kad Lietuvos Respublikos teismai neprivalėtų taikyti teisės, kurios normos prieštarautų mūsų valstybės įstatymais apibrėžtai viešajai tvarkai. Deja, LR Seimo Teisės departamentas bei Europos teisės departamentas išreiškė nuomonę, jog kalbėti apie valstybės narės viešąją tvarką esant Europos Sąjungos nariais ir galiojant tarptautinei viešajai tvarkai jau nebėra prasmės (!).
Tad kas gi mums dar beliko, kokios suvereniteto garantijos? Jeigu su savo bendraminčiais ES atsilaikysim, viešosios tvarkos išlyga liks. Tuomet mūsų teismams nereikės pripažinti kai kurių olandiškos privatinės teisės institutų kaip nesuderinamų su mūsų valstybės viešąja tvarka.
Dar vienas dalykas, vertas paminėjimo: Lisabonos sutartyje, kurią ratifikuosime, yra numatytas valstybių narių vienbalsiškumo reikalavimas su šeimos teise susijusiems klausimams bei dėl jų teikiamų teisės aktų pasiūlymų. Kai kas Europoje tuo nepatenkintas, tačiau tai – bene paskutinioji viltis visiems, dar pasitikintiems tradicijos prasmingumu.
Dar yra ir mūsų Civilinio kodekso punktas 1.11, kuriame teigiama, jog užsienio teisės normos netaikomos, jei jos prieštarautų Lietuvos Konstitucijos ir įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tokiais atvejais būtų vadovaujamasi Lietuvos teise.
Mūsų oponentai neretai klausia: ar tikrai dviejų gėjų santuoka/partnerystė galėtų sugriauti viešąją tvarką? Atsakau: per pastarąjį dešimtmetį matėme daugiau nei pakankamai pavyzdžių, liudijančių, kaip toli gali nueiti moralinių ribų nepripažįstanti laisvė. Prieš kurį laiką Olandijoje oficialiai įregistruota ir jau veikia pedofilų partija. Jei paklustume mūsų oponentų nuomonei bei valiai, turėtume teisę tik stebėti, jei, pavyzdžiui, tokia partija imtų auklėti Europos, o tai reiškia – ir mūsų vaikus ir tik stebėtis, jog taip intensyviai plėtojasi bei kinta taip vadinamoji tarptautinė viešoji tvarka...
Čia vertėtų prisiminti garsųjį F. Dostojevskio posakį – jeigu Dievo nėra, tada viskas leista. Galima ir perfrazuoti. Jeigu ES bus leista viskas, tuomet mūsų vaikams beliks konstatuoti: Dievo tikrai nėra!
Pabaigai kviečiu įsiklausyti į Konstitucinės teisės profesoriaus Egidijaus Jarašiūno žodžius: “Konstitucija yra svarbiausias nacionalinis šeimos teisės šaltinis, teisinių sprendimų patikros priemonė, todėl šeimos santykius reikia reguliuoti pagal Konstituciją, o ne kariaujant su ja”. “Šiandien kalbame apie tradicines ir modernias šeimas, tegaliu pasakyti, kad tradicija visada yra tai, kas patikrinta, tradicija nėra atgyvena. Ar pasiteisins modernumas, ar ne – vienas Dievas žino. Daugybę kartų žmonijos istorijoje tai, kas atrodė modernu, vėliau buvo išmesta į šiukšlyną, nes tebuvo trumpas blyksnis, negalintis atlaikyti laiko išbandymų”.
Parengta pagal pranešimą konferencijoje “Šeima – visuomenės ateities garantas“
