Šiauliams reikia parko. Tikro parko. Išskirtinio. Kodėl? Nes paskutiniosiomis senųjų metų dienomis sinoptikams nuolat perspėjant apie su Naujaisiais ateinančią pūgą, romantiškai nusiteikusios porelės, mažų vaikų turinčios šeimos, sutikti metų šventę mėgstančios gamtoje, miške, vis dėlto neužplūdo miesto parkų, kad pasigrožėtų ypač gražios žiemiškos gamtos reginiais.
Šešiolika neva parkų
O juk Šiauliuose, anot oficialaus Miesto savivaldybės tinklalapio, yra net šešiolika parkų: Didždvario, Centrinis, Gubernijos, Talšos, Salduvės, Prūdelio, Rėkyvos, Naujasis, Dainų, Beržynėlis ir t. t.
Neva parkų, nes, pasak architektų, parkas – prižiūrimas natūralus arba ugdomas medžių ir krūmų želdynas poilsiui, pramogai ar gamtos apsaugai su išvystyta infrastruktūra: alėjomis, aikštėmis, takais, suoliukais, žibintais, vaikų poilsio aikštelėmis, fontanais.
Kuris iš tų šešiolikos atitinka parkui keliamus reikalavimus? Net ir nė vienas iš trijų, įtrauktų į Kultūros vertybių registrą, - Didždvario, Gubernijos ir Rėkyvos.
Kuris iš parkų yra miestiečių traukos objektas? Vargu ar Centrinis, kurio prieš kelis dešimtmečius įrengti atrakcionai traukia nebent ekstremalus, kaip beje, ir amžinai užrakinta estrada. Vargu ar Beržynėlis, prieš kelerius metus surijęs milijonus, o dabar labiau vertas šunų aikštelės vardo nei parko.
Kodėl taip? Sunkmetis, nėra tam pinigų, pasiaiškintų miesto valdžia. Tačiau dar ir prieš sunkmetį miesto parkai tebuvo šienaujami geriausiu atveju tik porą kartų per metus, ir jei ne pavieniai entuziastai šiauliečiai, kurie imdavosi ir imasi iniciatyvos miesto parkuose sugrėbti nukritusius lapus, surinkti šiukšles, šie žalieji miesto plotai seniai būtų virtę sąvartynais.
O kas galėtų paneigti, kad miesto valdžia to ir siekia, kad galėtų nusikratyti parkų kaip galvos skausmo atrėždama jų nemenkus plotus kad ir mažaaukščių-daugiaaukščių gyvenamųjų namų statyboms.
Šokiruojančio parko idėja
Taigi, kol miesto valdžia, užmiršusi tvarkyti esamus parkus, 2010-aisiais tesugebėjo patvirtinti tik naujojo parko Architektų ir Jono Jablonskio gatvių kampe steigimo planus ir senąjį parką pervardyti Zubovų vardu, iniciatyvos turėti mieste bent vieną tikrą parką turėtų imtis patys šiauliečiai.
Juolab kad nieko nereikėtų pradėti nuo nulio: parkų yra, menininkų Šiauliuose yra, kaip ir jų jau sukurtų, bet viešose erdvėse neeksponuojamų skulptūrų. Tereikėtų pasirinkti - tik kokių skulptūrų, kad parkas būtų išskirtinis, kad būtų patrauklus ne tik čia gyvenantiems, bet ir kitų miestų, o gal ir šalių gyventojams. Gal kiek panašus į Grūto sovietinių skulptūrų parką - šokiruojantis.
Todėl mūsų kraštiečio menininko Martyno Gaubo ir jo kolegos akmens meistro Rimo Puodžiuko iškelta idėja įkurti pirmąjį Lietuvoje erotinių skulptūrų parką galėtų būti visai priimtina.
Pasak Martyno Gaubo, dailininko ir skulptoriaus, dar nuo tarybinių laikų tiek Šiaulių, tiek visos Lietuvos skulptoriai parodoms yra sukūrę įvairaus dydžio akmens skulptūrų, vaizduojančių daugiau ar mažiau apnuogintus žmonių kūnus, ar net atvirai erotinių darbų, kuriuos jau daug metų laiko savo dirbtuvėse, sodybose, nes tiems kūriniams, puikiai įvertintiems dėl savo meninių privalumų, nebuvo lemta dėl įvairiausių aplinkybių atsidurti skveruose, fontanuose.
„Kodėl skulptoriams nepasiūlius tuos darbus atvežti? - visai neretoriškai klausia Martynas Gaubas. - Ypač jei vieta bus saugoma. Taip būtų galima daug skulptorių į vieną vietą suburti ir padaryti pirmą Lietuvoje erotinių skulptūrų parką. Gal net pardavinėti įėjimo į tą parką bilietus? Organizuoti paskui parke tarptautinius plenerus ir taip sudaryti galimybes tam parkui dar labiau plėstis?“
Skulptūrų parko sumanytojai jau šia idėja pasidalijo su keliais vadybos specialistais, žurnalistais, kolegomis ir sulaukė nemenko susidomėjimo, nors dar kol kas niekas nesiėmė rašyti projekto, imtis veiksmų. Bet tik kol kas.
Gali būti, kad pavasarėjant šia idėja kas nors ir pasinaudos. Pavyzdžiui, vilniečiai.
Šiaulių menininkams teminis parkas patiktų
Nes ir šiauliečiams menininkams mintis sukurti erotinių skulptūrų parką mieste, atrodo, yra priimtina. Tapybos metras Sigitas Prancuitis nusiteikęs entuziastingai: „Tokių skulptūrų parkas Šiauliuose? Vaje, kaip įdomu būtų parke tokios skulptūros. Ojėtus – plauks žmonės į parką, plauks... Pats eičiau pasivaikščioti“.
Šiaulietis skulptorius Jonas Vaitkevičius neabejoja, kad toks parkas reikalingas: „Erotiką galima ir visaip pateikti, todėl aš apskritai niekaip nesuprantu, kodėl kuri nors Šiaulių dailės galerija iki šiol nesurengė erotikos parodos“.
„Lietuvoje galėtų būti ir erotinio meno parkas – man tai visiškai nekliūtų, - sako Petras Rakštikas, grafikas, tapytojas, skulptorius, rašytojas. - Smalsumo dėlei, aišku, ir pats nueičiau. Ko gero, labai populiaru būtų Šiaulių parke patekti į erotinį rojų...“
Vyresniosios kartos skulptorė, dailės pedagogė, kurios sukurtos nykštukų, pelikanų ir kitos skulptūros jau seniai tapo vienais iš pačių ryškiausių Šiaulių meninių akcentų, Birutė Kasperavičienė kiek nuosaikesnė, bet vis dėlto gana geranoriškai vertina idėją sukurti erotinių skulptūrų parką: „Gal ne visus menininkus domina erotika. Kita vertus, žiūrint kaip tai bus pateikta: subtiliai ar vulgariai. Mano vyras Kazys yra apnuogintų moteriškų figūrų sukūręs – parodinių variantų, ir aš esu vieną ar du tokius padariusi, bet nepasakyčiau, kad ten tos erotikos būtų buvę...“
Vienintelis iš pakalbintųjų Šiaulių menininkų „Saulės diskų“ fontano autorius, skulptorius Gintautas Lukošaitis buvo kategoriškai prieš nusiteikęs: „Man nereikia, manęs tai nedomina. Erotiškumas mene nėra vertybė: gali ji būti, gali nebūti. Erotiškumas turi būti šeimoje“.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
