Energinis būsto sertifikavimas – dar vienas Europos Sąjungos (ES) teisės reikalavimas, persikraustęs į Lietuvos įstatymus. Taip ES siekia per kelerius metus net penktadaliu sumažinti energijos suvartojimą pastatuose.
Susitarti jau nepavyks
Statybos produkcijos sertifikavimo centro (SPSC) direktoriaus Roberto Enciaus teigimu, energinis būsto sertifikavimas anaiptol ne naujas dalykas. Kitos ES šalys tai daro jau seniai, o pirmas sertifikatas išduotas 2007 metais.
„Sertifikatai privalomi tapo jau prieš kelerius metus, bet anksčiau buvo padaryta išlyga, kad pardavėjas ir pirkėjas galėjo susitarti, ir jeigu pirkėjas nepageidauja sertifikato, pardavėjas neprivalėjo jo pateikti. Dabar baigėsi perinamasis laikotarpis, ir sertifikatas tapo privalomas. Jo reikia ir parduodant, ir nuomojant nekilnojamąjį turtą. Nuo tada turėjo būti sertifikuojami nauji pastatai. Iš pradžių kai kurie statytojai sugebėjo šiuos reikalavimus apeiti, bet dabar jau rūpinasi, kad būtų tas sertifikatas“, – aiškina aiškina R. Encius, kurio vadovaujama įstaiga ir registruoja visus atestuotų vertintojų išduotus sertifikatus.
Tačiau įmonės „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto ekspertas Marius Čiulada mano kitaip. „Tie namai, kurie bus statomi dabar, tikrai turės tokius sertifikatus, bet negalėčiau tvirtinti, kad visi, kurie statyti prieš kelerius metus, juos turi“, – sakė jis. Abu pašnekovai pripažįsta, kad absoliuti dauguma senos statybos namų tokių sertifikatų tikrai neturi.
Būsto kainos sertifikatai nepadidins
Privalomu tapęs energinio būsto efektyvumo sertifikatas pridarys papildomų rūpesčių ir privers atverti piniginę pardavėjus ar nuomotojus. Tačiau šis dokumentas įtakos prekės kainai greičiausiai neturės.
„Įtakos kainai energinio efektyvumo sertifikatai neturės jokios, nes dėl to, kad jie yra ar jų nėra, nepagerės energiniai pastato rodikliai. Tačiau savininkai turės papildomų išlaidų, nes jiems reikės įsigyti tą sertifikatą“, – aiškino Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) valdybos narys Kęstutis Kristinaitis.
Jam pritaria ir M. Čiulada. Jo teigimu, pirkėją labiau domins, kiek ankstesnis savininkas mokėjo už šildymą ir kokia temperatūra žiemą buvo tame bute, negu tai, kas parašyta sertifikate. „Kas yra tas sertifikatas? Tai pora popieriaus lapų, kurie sako, kad jūsų butas yra daugiabutyje, kuris priskirtas, pavyzdžiui, C arba G, B arba A kategorijai. Galybė butų blokinuose namuose pateks į kurią nors kategoriją. Bet vienas butas gali būti labiau apšiltintas, kitas gali būti kraštinis, trečias vidury namo. Todėl vieni butai yra šiltesni, kiti šaltesni, nors ir patenka į tą pčią kategoriją. Kitas pavyzdys. Ir taip aišku, kad mūrinis namas yra šiltesnis už blokinį. Tam nereikia jokio sertifikato, už kurį reikia mokėti pinigus“, – sakė jis.
Sertifikatas sertifikatui nelygus
Ištirti ir išduoti sertifikatą galima ir visam daugiabučiui, ir atskiram butui, nes ES direktyva numato galimybę sertifikuoti ir visą pastatą, ir jo dalį. Bet energinio efektyvumo sertifikatą, pasirodo, galima išduoti ir be tyrimo. Tiksliau, paprasčiausiai priskirti visą pastatą tam tikrai energinio efektyvumo klasei. Taip pigiausia.
„Tipinis sertifikatas išduodamas žemiausios klasės ir neatliekami jokie skaičiavimai. Kai pastatas neturi bendro sertifikato, žmogus gali pasirinkti vieną iš dviejų galimybių: arba pasirinkti tipinį sertifikatą, arba brangesnį, pavyzdžiui, sertifikuoti savo būstą. Šiuo atveju jau bus tiriama, skaičiuojama“, – pasakoja Pastatų sertifikavimo ekspertų asociacijos prezidentė Audronė Kučinskienė. „Manau, kad nereikėtų daryti tų tipinių sertifikatų, nes jie labai iškreipia pačią sertifikavimo esmę“, – pridūrė ji.
„Jeigu namas, kuriame yra jūsų butas, sertifikuotas, reikia susirasti tą, kuris turi tą sertifikatą, pasidaryti jo kopiją, ir viskas. Visam namui išduotas sertifikatas galios ir jūsų butui. Bet jeigu butas labai geras, rekomenduočiau nesirinkti tipinio varianto. Jis padės tam, kurį dabar prispyrė, nes jis, pavyzdžiui, nori parduoti butą. Teisingas kelias – sertifikuoti visą daugiabutį“, – tęsia R. Encius. Jo teigimu, sertifikuoti visą daugiabutį kainuoja vos daugiau, negu vieną butą.
„Tas sertifikatas galios visiems daugiabučio butams, o jūs žinosite ir silpnąsias vietas, ir rekomendacijas. Nors energinio efektyvumo klasė bus ir žema, nereikės kitiems vėliau vargti, nes sertifikatas galios 10 metų. Be to, viso pastato sertifikavimas žymiai naudingesnis, negu atskirų butų ar jau minėtas tipinis sertifikavimas, kai taip ir lieka neaišku, kurios namo vietos yra kiauros“, – aiškina R. Encius. Į ekspertą jis pataria kreiptis ir tada, kai kiti namo gyventojai nenori, kad būtų atliktas energinis auditas, o jūs manote, kad jūsų būstas yra daug geresnės kokybės, negu užfiksuota tipiniame sertifikate.
Už popierėlį be tyrimo – per šimtą litų
Jei nuspręsite pasinaudoti atestuoto eksperto paslaugomis, visus juos rasite surašytus SPSC interneto svetainėje. Pasak R. Enciaus, jums teliks tik pasirinkti ekspertą ir su juo viską suderinti. Patį paprasčiausią dokumentą ekspertas paruoš per kelias dienas. „Tipinius sertifikatus galima išduoti greitai, užtrunka tik registracija. O jeigu reikia atlikti skaičiavimus – ilgiau“, – pridūrė Pastatų sertifikavimo ekspertų asociacijos prezidentė Audronė Kučinskienė.
Paklausta, kiek kainuoja skirtingi sertifikatai, ji aiškino, kad įvairių ekspertų darbo įkainiai gali šiek tiek skirtis, tačiau iš esmės yra panašūs.
„Kai pastatas jau turi sertifikatą, ir žmogui išduodama jo kopija, kaina svyruoja nuo 50 iki 100 litų. Bet primenu, kad tai ne buto sertifikatas, jis bus vienodas visiems pastato butams“, – sakė A. Kučinskienė.
„Tipinio sertifikato, to, kuris yra žemiausios klasės, kai neatliekami skaičiavimai, niekaip pigiau negu už 100 litų neišeina padaryti. Dar pridėkime PVM ir bus apie 125 litus. Tai yra minimali kaina, už mažiau ekspertai paprasčiausiai nedaro. Mesti visus darbus ir daryti nerimtą sertifikatą jiems neapsimoka. Vien užpildyti sąskaitą faktūrą, priėmimo perdavimo aktą, patį sertifikatą, duomenis užima nemažai laiko“, – nemenką sumą, kurią teks pakloti beveik už nieką mėgino pagrįsti asociacijos vadovė.
„Buto sertifikatas, kai atliekami visi reikalingi skaičiavimai, kainuoja nuo 200 iki 400 litų. Individualaus namo sertifikatas kainuoja maždaug tiek pat, kadangi praktiškai darbų apimtys vienodos“, – tęsė A. Kučinskienė.
Jos teigimu, 5 aukštų 60 butų daugiabučio sertifikavimas vidutiniškai gali kainuoti apie 8–9 šimtus litų, o kartais ir 1,5 tūkst. Litų. Tai esą priklauso ne nuo pastato ploto, bet nuo jo sudėtingumo. „Jeigu pastatas yra šlaite, kampuotas, laužytas, kaina augs. Kuo sudėtingesnė architektūrinė forma, tuo sertifikatas yra brangesnis“, – aiškino A. Kučinskienė.
Niekinis sertifikatas
Pastatų sertifikavimo ekspertų asociacijos prezidentė A. Kučinskienė teigia mananti, kad vadinamasis tipinis sertifikavimas – laikina išeitis.
„Vyriausybė priėmė sprendimą, jie mano, kad taip teisingiausia. Bet nežinau, gal jie nelabai suvokia, kas yra tas sertifikatas. Gal tai yra išsigelbėjimas kuriam laikui“, – sakė ji. Kiti Balso.lt pašnekovai šių metų sausį įsigaliojusias Statybos įstatymo pataisas vertina gerokai kritiškiau.
„Skaičiavimų neatlieka. Jie priskiria namą pačiai žemiausiai kategorijai net nevažiuodami į vietą ir išduoda sertifikatą. Vieni blokiniai namai tvarkosi, kiti kiauri, pro juos vėjai švilpia. Bet jie pateks į tą pačią kategoriją, nes abu yra blokiniai namai. Ir perkančiam abiem atvejais bus, pavyzdžiui, C kategorija. Galėtų padaryti termoviziją – pažiūrėti, kuris kampas šaltesnis ar šiltenis, nes dabar tas sertifikatas, grubiai tariant, yra niekinis. Bet jo išdavimas kainuoja – žmogui tai papildomos išlaidos sandorio metu“, – piktinosi M. Čiulada.
Anot „Ober-Haus” nekilnojamojo turto eksperto, „vienintelė tokio sertifikavimo prasmė – kad sudarant sandorį, tas sertifikatas yra reikalingas“.
„Jis turėtų rodyti namo šiltumą, kokybę. Bet jis pasako per mažai. Todėl manau, kad tų kategorijų turėtų būti daugiau ir neturi užtekti vien teorinių skaičiavimų. Turėtų būti atliekamas išsamesnis tyrimas. Tada kiltų kaina, bet būtų realus rezultatas. Gal būtų verta sumokėti šimtu litų daugiau, bet suprastume, kuris kampas šaltas, o kuris šiltas šitame būste“, – Balsui.lt aiškino M. Čiulada. Jis atskleidė, kad kol kas žmonės linkę pataupyti.
„Gal iniciatyva ir gera, bet ji neapgalvota iki galo, ir tapo nauju biurokratiniu popierėliu, kuris dar ir kainuoja. Kaip tik dabar keli sandoriai vyksta, ir pardavėjas su pirkėju susitarė rinktis pigiausią variantą, nes kam mėtyti pinigus“, – sakė jis.
Kada iš tikrųjų reikia sertifikato?
„Aš manau, kad dabar pastatus, kurie neturi sertifikato, paprasčiausiai reikėtų priskirti artimiausiai energetinei grupei ir automatiškai tą sertifikatą išduoti. O kas norės aukštesnės kategorijos energetinio efektyvumo sertifikato, turėtų užsisakyti vertinimą. Keisti į aukštenę kategoriją vertėtų tada, kai atlikta renovacija, apšiltintas pastatas, pakeisti langai. Tada verta užsisakyti tyimą, nes po jo būstas atsidurs aukštesnėje katagorijoje“, – siūlo LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis.
Jo teigimu, ES Direktyvos nuostatos į mūsų šalies įstatymus perkeltos neapgalvotai. „Taip, Europoje tai taikoma visiems statiniams, visoms patalpoms reikalingas tas setifikatas. Bet pas mus juk anksčiau niekas neskaičiavo. Gi ne savininkams dabar tai užkrauti. Todėl dabar reikėtų sertifikato, kuris tuos pastatus automatiškai žemiausiai kategorijai priskirtų. Taip būtų papračiausia“, – sakė K. Kristinaitis.
Jis sako žinąs, kaip ir ES įstatymų nepažeisti, ir supaprastinti sertifikato išdavimą paprastiems gyventojams.
„Aš siūlau, jeigu tai senas pastatas ar patalpa ir jeigu savininkas sutinka, kad žemiausiai kategorijai priskirtų, tiesiog įeina į duomenų bazę ir kompiuteriu atsispausdina ir nieko jam nekainuoja. Tai toks biurokratinis ES teisės taikymas. O jeigu žmogus nori aukštesnio – tada reikia daryti. Kreiptis į įmonę, kad ji padarytų tą energinį auditą ir išduotų sertifikatą“, – apibendrino LNTPA valdybos narys K. Kristinaitis.
