Jau tapo visiška kliše kalbėti, kad naujausias dėl gamtinių dujų tiekimo kilęs ginčas tarp Rusijos ir Ukrainos turi pažadinti Europos Sąjungą, kuri nesugeba užsitikrinti nepriklausomybės nuo Kremliaus energetinių išteklių.
Panašus ginčas tarp Maskvos ir Kijevo 2006 metais taip pat turėjo būti tarsi perspėjimo varpai. Tačiau nieko panašaus nenutiko. Nenutiks ir šįkart.
Praėjusią savaitę Budapešte vykęs susitikimas dėl „Nabucco“ dujotiekio buvo puikus to įrodymas. Būta daug kalbų, tačiau nėra jokių konkrečių darbų, kuriais būtų siekiama įgyvendinti dujotiekio, kuriuo Kaspijos jūros dujos būtų gabenamos į ES valstybes per Turkiją. Panašūs projektai susiduria su gausybe kliūčių, kurias didžiąja dalimi sudaro Vakarų šalys. Tarp šių kliūčių verta paminėti galingus Vokietijos verslo interesus, aukštų Italijos politikų glaudžius asmeninius ryšius su Maskva, Prancūzijos norą visur ir visada viskam vadovauti bei bendrą nepasitikėjimą potencialiais alternatyviais tiekėjais – Azerbaidžanu, Turkmėnija ir Iranu.
Norint, kad būtų pasiektas esminis posūkis europinėje energetikos politikoje, būtina gauti Vakarų Europos vyriausybių pritarimą. Be to, būtina, kad Europos sprendimų priėmėjai pakeistų savo ilgalaikį strateginį mąstymą. Toks pokytis gali būti jau visiškai greta. Nors dėl pastarojo Rusijos ir Ukrainos dujų konflikto daugiausia šalo Rytų Europa, tačiau ateityje nuo dujų tiekimo sutrikimų gali kentėti visa ES.
Taip gali įvykti ne tik dėl to, kad Kremliaus kontroliuojamas Rusijos dujų monopolininkas „Gazprom“ norėdamas galėtų nutraukti šildymą 40 proc. Vokietijos namų ūkių. Augančią Europos apsirūpinimo dujomis problemą didžiąja dalimi lemia pagrindinio tiekėjo – Rusijos – energetinis neefektyvumas.
Bereikia tik pridurti, kad pačioje Rusijoje auga energetinių išteklių paklausa, o visuose didžiuosiuose telkiniuose dujų gavyba tik mažėja. Pasaulio bankas teigia, kad dabartinė tendencija tęsis ir ateityje ir kad Rusija nebegalės dabartiniu lygiu aprūpinti Europą dujomis. Nuo to kentės visas žemynas.
Išmintis, ne geopolitika
Didesnė Europos vienybė energetinio saugumo politikoje nebūtinai reiškia, kad reikia griebtis Rusijos atžvilgiu labiau konfrontacinės politikos. Būtent tai kol kas labiausiai bando įteigti Vakarų Europos šalys. Apskritai, problema yra ne tiek Rusijos dujos. Trumpuoju laikotarpiu pagrindinė problema yra neadekvatus rusiškų dujų tiekimo kelias per Ukrainą, o ilguoju laikotarpiu – Rusijos energetinių resursų ribotumas. Berlynas, Paryžius ir Roma turi suvokti, kad alternatyvių tiekimo kelių ieškojimas nėra geopolitinis šachmatų žaidimas, kuriuo siekiama pergudrauti Vladimirą Putiną. Veikiau tai yra tik išmintingos energetinės politikos tąsa: siekis užtikrinti stabilų tiekimą vartotojams.
Net ir esant sunkioms ekonominėms sąlygoms, kai energetinių išteklių kainos (ir naftos kompanijų pajamos) pasiekė išskirtines žemumas, vamzdyno Kaspijos jūra tiesimas yra įgyvendinamas. Tas buvo daroma ir anksčiau. Vienas alternatyvus kelias yra naftotiekis Baku-Tbilisis-Džeichanas, kuriuo Kaspijos jūros nafta transportuojama į Turkiją. Iš pradžių šis vamzdynas taip pat laikytas tik svajone. Tačiau JAV ir regioniniai politikai sugebėjo padaryti taip, kad šis projektas tapo tikrove.
Dabar į „Nabucco“ dujotiekio tiesimą galima įtraukti ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banką, nacionalines plėtros agentūras ir kt. ES parama Kaukazo ir Kaspijos jūros šalių vystymuisi jau yra pakankama. Jei būtų įgyvendintas ir dujotiekio projektas, tai pasitarnautų tiek regioniniams gamintojams, tiek Europos vartotojams.
