Profesorius Stasys Juknevičius visai nejuokaudamas siūlo Lietuvos floros enciklopedijos nebeskaityti. Daugelis aprašomų augalų jau išnykę iš mūsų šalies pievų. Tačiau retais medžiais, senelių kadaise rinktais žolynais ir populiarėjančiomis magnolijomis galima pasigrožėti visai netoli Panevėžio – S. Juknevičiaus sukurtame parke. Didžiausią Lietuvoje privačią augalų kolekciją apžiūrėjo Inga Kontrimavičiūtė.
Knygų geriau nebeskaityti
Profesorius, ilgametis Aleksandro Stulginskio universiteto dėstytojas Stasys Juknevičius visai nejuokaudamas siūlo šešių tomų Lietuvos floros enciklopedijos nebeskaityti. Ji tetinka nebent muziejų archyvams. Mat daugelis aprašomų augalų jau išnykę iš mūsų šalies pievų.
Tačiau senelių kadaise rinktais žolynais, retais medžiais ir Lietuvoje pamažu populiarėjančiomis, žiedais apsipylusiomis magnolijomis galima pasigrožėti unikaliame gamtos kampelyje visai netoli Panevėžio – S. Juknevičiaus rankomis sukurtame daugiau nei 7 ha užimančiame Beržoto dendrologiniame parke, vos keli kilometrai už Krekenavos. Per kelis dešimtmečius profesoriaus surinkta augalų kolekcija – pati didžiausia ir turtingiausia šalyje.
2000-aisiais saugomu gamtos paminklu paskelbtame parke jo šeimininkas jau suskaičiuoja 1300 taksonų, tai yra augalų rūšių ir formų.
„Iš 73 rūšių žolinių augalų per maždaug 40–60 metų jau 45-ių rūšių niekur nebematau. Neįsivaizduoju, ką paliksime vaikams, anūkams ir proanūkiams. Norisi išlaikyti gamtos įvairovę, surinkti genofondą, kad visi matytų, ko netenkame“, – tikslą turi S. Juknevičius.
Gyvas paminklas tėvams
Profesorius svarsto, kad įkurti tokį parką buvo užkoduota jo genuose. Didelis gamtos mylėtojas tėtis sodino Terespolio parką Kėdainių rajone. Į žemę suleisti rankas itin mėgo ir mama.
Sodybą puošė didžiulės kolekcijos jos puoselėtų jurginų ir aguonų. S. Juknevičius gailisi, kad jam nepavyko išsaugoti mamos pražydintos baltos garbanotosios aguonos veislės. Tėvų garbei profesorius ėmėsi sodyboje kurti unikalų parką. Sovietmečiu aplinkui laukus melioravę darbininkai dėl čia siūbuojančių beržų vietą praminė Beržotu.
„Meilę gamtai paveldėjau. Kitaip nė negalėjo būti“, – įsitikinęs šeimininkas.
Dendrologinę kolekciją S. Juknevičius ėmėsi sodinti 1964-aisiais, tada atsivežė keturis augalus. Tuomet Beržote įkurdinta baltoji eglė, sibirinis kėnis, amūrinis kamštenis ir melsvoji pocūgė. Tačiau intensyviai kurti parką pradėjo tik po daugiau nei dešimtmečio, kai vertingus medžius ir krūmus nuspręsta saugoti nuo žvėrių. Melioruojant šalia esančius laukus nepaliestas Beržotas už tuomečio Gamtos apsaugos komiteto skirtuosius penkis tūkstančius rublių užtvertas vieline tvora. Į Beržotą augalai atkeliavę iš visos Europos ir net toliau.
Kur profesorius nuvažiuodavo, be naujo medžio sėklų ar sodinukų į sodybą negrįždavo. Bene iš toliausiai – už 16 tūkstančių kilometrų esančių Tolimųjų Rytų – į Panevėžio rajoną atvežti rododendrai. Dabar parke jų – ištisa plantacija.
Sovietmečiu S. Juknevičius džiaugdavosi iš svečių šalių bent tris medelius per metus atsiveždavęs, dabar, sako, neliko reikalo toli bastytis – retų augalų sodinukų įmanoma užsisakyti ir neiškeliant kojos iš Lietuvos.
Dovanotos karvės neišsaugojo
Profesoriaus teigimu, itin sparčiai nykstančia gamtos įvairove nereikia stebėtis, mat didžiausias jos priešas yra pats pelno besivaikantis žmogus. Intensyvi žemdirbystė, didelė anglies dioksido koncentracija, azoto perteklius ir socialiniai veiksniai skurdina žolynus – vertingus augalus nustelbia garšvos, varpinės žolės.
Dėl žmogaus intensyvaus kišimosi į gamtą už dar seneliams įprastais buvusius augalus dabar mokami nemenki pinigai. Geltonų burbulių mažas krūmelis Lenkijoje kainuoja 40 zlotų, už vazonėlį snapučių Danijoje nepagailima 20 eurų.
„Žmonės jau pasigenda natūralumo ir pasiruošę už jį sumokėti“, – tendencijos kelia nerimą gamtos mylėtojui. S. Juknevičius ironizuoja, kad atėjo laikai, kai kaimo žmogus net karvės bijo.
Kad parke būtų kuo natūralesnė aplinka, o pievas nuganytų gyvuliai, profesorius nupirkęs padovanojo kaimynams gyvą žoliapjovę – karvę. Tik S. Juknevičius neilgai džiaugėsi po jo kolekciją braidančia žaląja – kaimynai vos po metų ją pardavė. Mat kasdien minti takus aplink vieną karvutę bedarbiams pasirodė per didelis vargas.
Prie namų – plastikinės pievos
Profesorius apgailestauja, kad net ir milžiniškos jo pastangos nebegali apsaugoti augalijos nuo išnykimo – iš kadaise Beržote vešėjusių 11 rūšių orchidėjinių augalų telikusi vienintelė. Kad sėklas brandinančio reto augalo nesužalotų, pjaudamas žolę S. Juknevičius aplink jį apeina keliais.
Ypatingais turtais pasižyminčiame Beržote veši ir gėlynų augalai – profesorius čia susodinęs dovanų gautus narcizus, bijūnus, tulpes, botanikos soduose dažnus margučius.
Tačiau S. Juknevičiaus sukurtas gamtos kampelis nė iš tolo neprimena iki saldumo išpuoselėto parko. Jame nėra išgrįstų takų, o pieva nupjaunama tik kartą per sezoną. Tačiau čia skraido drugeliai, dūzgia bitės, šokinėja varlės – verda gyvenimas.
„Esu griežtai nusistatęs prieš vejas, ypač miesčioniškas, kai turi būti žalia lygu ir nieko kito. Kas gi lieka iš kas savaitę skutamos pievelės? Gal tuomet praktiškiau būtų kiemus iškloti plastikiniais žaliais kilimais, tokių pilnos kapinės“, – besikratantiesiems natūralumo išeitį siūlo S. Juknevičius.
Grožiu lenktyniauja magnolijos
Dabar parke pats gražiausias laikas – magnolijų žydėjimo. Beržote jų auga 64 rūšių, formų ir veislių. Pasaulyje suskaičiuojama 90 magnolijų rūšių. Lietuvoje šie puošnūs medžiai pradėti auginti mažiau nei prieš šimtmetį, tai yra gerokai vėliau nei piečiau esančiose Europos šalyse.
Į Beržotą daug magnolijų atvežta iš Rygos botanikos sodo, Lenkijos augintojų. Teko S. Juknevičiui magnolijomis grožėtis ir Japonijoje.
„Japonų filosofija tokia, kad jie gimė pačioje vargingiausioje šalyje, todėl privalo palikti vaikams daugiau nei rado. O lietuviui po jo – nors ir tvanas“, – kultūrų skirtumai stebina profesorių. Beržote vienos magnolijos jau numetusios žiedus, kitos – pačiame žydėjime, trečios visu puošnumu atsiskleis tik liepą.
Parko šeimininkas tvirtina, kad šiuos vienais gražiausių laikomus medžius gali auginti kiekvienas. Netiesa, kad jiems netinka lietuviškas klimatas. Daugiau nei pusė Beržote augančių gražuolių atsparios lietuviškos žiemos šalčiams.
Net 34 laipsnių speigą išveria agurkinė magnolija, kaip tik dabar išskleidusi gelsvai žalsvus žiedus. Nemažus šalčius taip pat atlaiko Sulanžo, žvaigždinė, puošnioji, Lebnerio magnolijos.
O Beržote pirmoji pradėta auginti šalčiams irgi atspari ir gausiausiai deranti japoninė. Ji parke apgyvendinta apie 1970-uosius – padauginta iš Šilutėje augančio medžio. Pasak S. Juknevičiaus, magnolijos nemėgsta kalkingos dirvos, jaukiai jaučiasi ąžuolų kaimynystėje, tačiau pavėsyje ne taip gausiai žydi.
Po parką tik su gidu
Beržoto dendrologinis parkas – gyvoji enciklopedija. Jame veši tokia galybė nematytų augalų, kad be gido susivokti būtų sunku. Vedžiodamas po parką S. Juknevičius pro savo augintinius negali praeiti kaip pro tuščią vietą: vieno lapus paglosto, kitam per spyglius perbraukia, trečią paragina augti, o dėl ketvirtojo pasiguodžia, kad kažkas naujam augalėliui neįtinka. „Vieni žiūri į medį ir mato malką, o kiti – grožį. Parką įkūriau, kad pastarųjų būtų daugiau“, – sako profesorius.
Parko lankytojus S. Juknevičius veda prie tulpmedžio, tokį vardą pelniusio dėl tulpių žiedų formą primenančių lapų. Medis užaugo iš Veliuonoje vešinčio seniausio Lietuvoje tulpmedžio sėklytės, todėl lietuviška žiema jam nebaisi. Tačiau iš Pietų šalių atvežti tulpmedžių sodinukai, anot S. Juknevičiaus, nukentėtų nuo šalčių. Taip atsitiko ir jo pasodintam margalapiam tulpmedžiui.
Rausvais žiedynais išsiskiria žemoji pušis. Tundrose augantis medis nemėgsta civilizacijos ir pats prisitaiko prie gamtos sąlygų – per žiemos šalčius atsigula ant žemės, o sušilus vėl pakyla. Raudonais žiedeliais anksti pavasarį apsipila japoninis putmedis, rudenį jo lapai išsiskiria ryškumu.
Politikai suka akis
Dailumu parke varžosi įvairių veislių eglės – lizdinės, serbinės ir kitokios, keisčiausios pušys, o klevų suskaičiuojama kelios dešimtys rūšių ir veislių, tarp jų veši ir cukrinis klevas – būtent jo lapas pažymėtas Kanados vėliavoje. Beržote siūbuoja poetų apdainuotų lieknakamienių beržų kolekcija, šnara bene penkios dešimtys įvairių bukų.
Čia visą birželį žydi gausybė jazminų, dangų remia skroblai ir ąžuolai. Keletas jų, išsekintų sausrų, užpuolusios miltligės ir karkvabalių invazijos, seniai numetė lapus. Iš gausybės ąžuolų parke belikę aštuoni.
Mirusius medžius galiūnus naujam gyvenimui prikėlė S. Juknevičiaus iš Kauno atsivežtas medžio drožėjas, jis ant nudžiūvusių kamienų surašė ištisą profesoriaus filosofinį traktaką. Jame pasišaipoma iš godžių politikų, garbėtroškų viršininkų ir jiems keliaklupsčiaujančių pavaldinių, o viską apibendrina svarbiausia mintis – padarytas blogis, kaip ir gėris, visada sugrįžta. Beržote yra apsilankęs ne vienas Seimo narys. Parko šeimininkas juokauja, kad užklydę į skulptūrų kampelį politikai suka nuo jų akis ir skuba tolyn.
„Kūnas pavargsta, bet protas čia pailsi“, – parke praleistu laiku džiaugiasi S. Juknevičius.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
