„Tavo aplinka visada labai įkvepia kurti. Užaugau tokiame rajone, kuriame vykdavo labai daug kuriozų. Ten nuo pat mažumės vykdavo visokios muštynės, neeiliniai ginčai. Būdavo įdomių nutikimų, su kuriais paprastas žmogus, gyvenantis normalioje aplinkoje, turbūt nesusidurtų. Iš to laiko turiu labai daug istorijų, kurias galiu papasakoti“, – portalui tv3.lt atvirauja E. Jokūbas.
Po mokyklos Emilis pirmiausia išlėkė į Angliją, kur dirbo fabrikuose, sandėliuose. Grįžęs namo laikyti teisių, kaip pats sako, dar ir pradėjo „užsiimti nesąmonėm“. Netrukus išvyko į Vokietiją „dirbti statybose“, o iš tiesų turėjo pargabenti į Lietuvą vogtų daiktų. Buvo likusi viena diena iki grįžimo su kroviniu namo, jis krovė vogtus daiktus į autobusiuką, slėpdamas juos balduose, kai staiga buvo suimtas policijos. Tada Emilis atsidūrė Vokietijos kalėjime, kuriame praleido 7 mėnesius.
Dabar jis tikina, kad kalėjimo patirtis jam padeda kurti, o ir žmonės daugiau domisi tais, kurie turi papasakoti kažką išskirtinio.
„Nemanau, kad yra kažkokia tema, kuria visiems komikams yra paprasčiausia juokauti. Manau, kad tuo, kuo dabar gyveni yra lengviausia prajuokinti. Tarkim, dabar mano didžioji dalis bajerių yra apie santykius, nes pats esu juose. Realiai, tuo gyvenu dabar ir nelabai daug kuo kitu galiu pasigirti. Apie tai lengviausia juokauti visiems“, – šypteli jis.
Kaip tikina pats vaikinas, mergina nepyksta, kad yra vienas pagrindinių jo juokelių objektų. Priešingai, ji juokiasi kartu su kitais.
„Ji supranta, kad tai bajeriai ir jai jie patinka. Aišku, didžioji dalis jų būna tiesa, o ten, kur kažką ar aštresnio, ar keblesnio pasakau, būna labai hiperbolizuota. Ji supranta, kad čia tik komedija ir nieko nereikia priimti asmeniškai“, – kalba pašnekovas.
„Esu daug dalykų patyręs“
Vis dėlto jo humoro jausmą supranta ne visi. Nors ir tikina kartais sulaukiantis kritikos dėl aštresnių pasisakymų, dėl to pernelyg nepergyvena – juk visiems neįtiksi.
„Komedijoje visų neprajuokinsi. Vienas komikas, Patrice O‘Neil yra pasakęs, kad kai pasakai juokelį, salėje viena pusė turi nesveikai juoktis, o kiti būti pasipiktinę. Nežinau, ar čia visiška tiesa, bet taip yra pasakę didūs komikai. O pats esu įsitikinęs, kad visiems visada neįtiksi“, – neslepia jis.
Tapęs populiarius komiku, Emilis tikina, kad žinomumas ateina su savais dalykais. Dėl kuriamų vaizdo įrašų žmonės gali susidaryti tam tikrą nuomonę, kurią paskui gali būti sunku pakeisti.
„Kai kuriems žmonėms susidaro tam tikras įvaizdis apie mane iš mano juokelių, vaizdo įrašų. Bet manau, kad tuo turiniu nereikia pilnai remtis, nes čia juk tik šou. Kalbėdamas visada paaštrini, hiperbolizuoji kai kuriais dalykais. Bet iš kitos pusės, jei itin paprastai ir neišskirtinai pasakosi dalykus, niekam nebus įdomu. Bet man daug nereikia vaidinti, nes aš esu daug dalykų per gyvenimą patyręs. Taip ir susiformavo mano persona“, – sako jis.
Prieš kiek daugiau nei dvejus metus jis iš Panevėžio persikėlęs į Vilnių Emilis tikina, kad atrodė, jog svajonę tapti komiku įgyvendinti geriausiai pavyktų sostinėje. Tuo metu jis išsinuomojo butą ir įsidarbino padavėju restorane.
Vis dėlto dabar jis sako, kad norint tapti žinomu Lietuvoje, reikia mokėti ne vien tik gerai juokauti:
„Nėra taip sunku, kaip užsienyje – ten 10 metų reikia arti, kad sukurtum savo komediją ir kad tave atpažintų. Yra ir šansas, kad nieko nepasieksi su tokia konkurencija. Lietuvoje daug maažesnė konkurencija. Aišku, sparčiai daugėja komikų, labai plėtojasi komedija Lietuvoje.
O norint tapti populiariu komiku, reikia mokėti daug dalykų. Jei nori būti stand-up‘eris, neužtenka vien stand-up‘o, jei nori būti videoblogeris, tai neužtenka vien „Youtube“. Turi mokėti kurti turinį internete, montuoti, dirbti su fotošopu, marketingu. Į tai įeina daug dalykų. Daug kas priklauso ir nuo asmenybės – jei pats esi paprastas bičas, daug nieko gyvenime nematęs personažas, tai gali būti sunkiau, nes tokių žmonių labai daug yra. O jei esi išskirtinis, labiau krenti į akį.“
Papasakojo apie kalėjimo patirtį
Vaikinas prisipažino, jog būdamas emigracijoje Vokietijoje užsiėmė vogtų daiktų slapstymu. Emiliui nepasisekė – paskutinėmis savo viešnagės dienomis jis buvo suimtas ir kitus septynis mėnesius praleido kalėjime Vokietijoje.
„Žinojau, kad kažkada bet kokiu atveju tai išlįs, ar iš manęs, ar iš kitų. Pamaniau, kad geriau būtų, jei žmonės tai sužinotų iš manęs. Norėjau nusimesti tai nuo širdies, pasijausti švarus. Norėjau, kad mano tamsiausias gyvenimo etapas būtų žinomas“, – priežastį, kodėl apie šį gyvenimo tarpsnį papasakojo sekėjams, atskleidžia komikas.
Vaikinas atskleidžia, užaugęs banditų pilname Panevėžio kampelyje ir nuo penkiolikos metų leidęs laiką su bloga kompanija – buvo tik laiko klausimas, kada ir jis taps vienu iš jų. Emilis atviras – kur važiuoja, ir ką turės daryti, jis žinojo.
„Daugmaž žinai, kur važiuoji, kad kažką reikės daryti negero. Iki paskutinės minutės abejojau, dar važiuojant buvo abejonių, kad galbūt nereikia. Jau tenai nuvažiavus supratau, kad kelio atgal nebėra. Iki paskutinės dienos laukiau, kada galėsiu grįžti, stengiausi nieko neprisidirbti, neatkreipti dėmesio, ir paskutinę dieną mane suėmė.
Tėvams melavau, kad važiuoju į statybas dirbti. Čia buvo klasika, taip visi sakydavo, kurie važiavo ten daryti nusikaltimų. O kas iš tiesų dėjosi, jie sužinojo po kokių penkių ar šešių mėnesių kalėjime, kai gavo mano laišką“, – pasakoja Emilis Jokūbas.
„Galėjau parašyti jiems ir anksčiau, bet neprisiruošiau, bijojau, nežinojau, kaip reaguos, ką pasakys. Sakė, kad labai jaudinosi, atsiprašiau jų labai. Bet jie sakė, kad labai apsidžiaugė, kad aš gyvas, nes galvojo, kad viskas, man kažkas atsitiko“, – prisimena vaikinas ir sako, jog sunkiausia sėdint buvo ne kas kita, o nežinia dėl tėvų ir jo paties ateities.
Išėjęs į laisvę Emilis suprato – savo gyvenimą jis turi keisti iš pagrindų. Vaikinas sako, suvokęs, kad „šešėliniame pasaulyje nėra laimingos pabaigos“ – dažniausiai nusikaltęs kada nors vis vien sėsi į kalėjimą.
„Supratau, kad po to, kai išėjau iš kalėjimo, buvau niekas. Aš nuo penkiolikos metų iki tada, kai mane suėmė, norėjau būti „mafijozas“. Tuos gyvenimo metus aš išmečiau, negyvenau, galima sakyti. Gyvenau kažkokiose fantazijose, o kai mane paleido, supratau, kad esu nulio vietoje. Nei mokiausi per tuos metus, nei turiu karjerą, nei tikslų.
Mane tas ėmė stumti į priekį. Nusprendžiau kuo greičiau išsiaiškinti, kokie yra mano pomėgiai, ko norėčiau siekti, kad tik negrįžčiau atgal į tą gyvenimą, kad tik nepasikartotų ta istorija. Ėmiau važinėti į užsienį, dirbti visokius darbus – nuo ofiso darbuotojo, dispečerio, iki fabrikų darbuotojo, padavėjo“, – prisimena jaunasis komikas.
Deja, nei viena iš šių veiklų vaikinui neteikė džiaugsmo. Galiausiai jis griebėsi paskutinio šiaudo – ir atrado save. „Supratau, kad man šitie visi darbai tik depresiją varo. Tada ėmiau žiūrėti į mokslus – aktorinis, kiti vis nepatiko.
Galiausiai į „Google“ parašiau „kaip sužinoti savo likimą“. Radau būdą sužinoti, kokia profesija man tiktų, pagal tai, kas man labiausiai patiko vaikystėje ir dar kelis punktus. Ir tuo metu jau žiūrėjau komediją, mėgau juokauti, mane juokeliai išsukdavo iš įvairių situacijų.
Man draugai ir anksčiau sakydavo, kad galėčiau būti komiku, ir aš pats turėdavau minčių apie tai. Visada numesdavau jas į šoną, netikėjau, kad galėčiau būti komiku. Bet po to, kai mane paleido, supratau, jog nebeturiu ko prarasti. Supratau, kad tai – vienintelis mano kelias. Neturėjau kito pasirinkimo – kalėjimas, arba komedija.
Užsibrėžiau tikslą per metus išsikelti į Vilnių, pradėti vaikščioti į atvirą mikrofoną, ir įsitvirtinti tame. Viskas pavyko“, – džiaugiasi Emilis Jokūbas.
Daugiau Emilio Jokūbo pasakojimų galėsite paklausyti laidoje „Gero vakaro šou“ jau šį trečiadienį, 20 val. per TV3!
