Apie savo aktorystės kelio pradžią, stebėtinai normalų gyvenimą, teatro aktoriaus duoną bei ateities planus kine, prie arbatos puodelio aktorių kalbino Vaida Baranovė.
– Pijau, nepaisant to, kad tavo karjera trunka jau daugiau nei dešimtmetį, didelė dalis Lietuvos žiūrovų su tavimi „susipažino“ neseniai pasirodžiusiame seriale „Kas būtų, jeigu nebūtų mėnulio“. Papasakok, kaip tavo gyvenimas atrodė iki šio projekto ir, apskritai, kokia buvo tavo aktorystės kelio pradžia?
– Mano istorija ganėtinai tradicinė. Būdamas penkerių pasakiau tėvams, kad noriu lankyti teatro studiją ir pradėjau eiti į seniausią teatro studiją Lietuvoje – „Elementorių“, kuriai tuo metu vadovavo Gediminas ir Eglė Storpirščiai.
Pamenu, kad vadovai visuomet sakydavo, kad studijos tikslas nėra ruošti profesionalius aktorius, o veikiau gerus žiūrovus, kurie gebės mėgautis teatru. Nepaisant to, per beveik šešiasdešimt studijos gyvavimo metų, turbūt nebuvo nė vienų metų, kad kažkas iš jos auklėtinių neįstotų į aktorinį.
Aš pats stoti į aktorinį nusprendžiau būdamas dešimtoje klasėje. Tais metais, kai stojau, turbūt sumušėm rekordą – nes iš studijos stojom septyniese. Šeši įstojo. Ne visi į LMTA, tačiau visi rado savo vietą.
Akademijoje mano kurso vadovas buvo Jonas Vaitkus, o pagrindinė dėstytoja – Airida Gintautaitė.
Man labai pasisekė, nes jau trečiame kurse gavau vaidmenų ir Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir kituose teatruose. Teko dirbti ir su J. Vaitkumi, ir su G. Varnu. O iškart baigęs, įsidarbinau Nacionaliniame kauno dramos teatre ir ten dirbu iki šiol. Tokia ir ta kelio pradžios istorija – labai nuosekli.
– Kokios buvo tavo patirtys studijuojant? Aktorystės studijos visada apipintos daugybe istorijų. Panašu, kad vieniems tai geriausių prisiminimų, kitiems – didžiausių traumų vieta. Kaip sekėsi tau?
– Gyvenimas akademijoje buvo labai chaotiškas, pamenu, kad, daug kas buvo neaišku, labai daug dalykų teko išsiaiškinti pačiam. Vis dėlto, yra ir pozityvioji pusė, už kurią daugiausiai „atsakinga“ Airida Gintautaitė, kuri tikrai mums atidavė visą širdį ir būdavo su mumis nuo ryto iki vakaro.
– Tu labai anksti patekai į didžiąją sceną. Koks jausmas, kai esi trečiame kurse, ir jau vaidini didžiausiuose teatruose kartu su scenos grandais?
– Taip, į teatrą atėjau anksti ir, tiesą sakant, būtent tada ir ėmiau išties suprasti, koks yra aktoriaus gyvenimas ir darbas, kaip viskas veikia ir ko galiu tikėtis. Laimei, nuo pirmų akimirkų jaučiausi, kad esu savo vietoje ir tai suteikė stabilumo. Bet buvo ir baimės.
Pirmas mano pasirodymas buvo Nacionaliniame dramos teatre, didžiojoje scenoje, Vaitkaus spektaklyje „Apreiškimas Marijai“, kuriame atlikau vieną pagrindinių vaidmenų ir dubliavausi su Ainiu Storpirščiu, kuris buvo neseniai laimėjęs auksinį kryžių. Nerimo buvo daug, bet kai pamatai, kad tavimi taip pasitiki, tai įkvepia, nes visgi supranti, kad pasitiki, greičiausiai, ne be reikalo.
– O koks buvo tavo pirmasis sąlytis su kinu? Kada ir kaip atsiradai filmavimo aikštelėje?
– Pirmoji mano patirtis filmavimo aikštėje buvo serialas „Rimti reikalai“. Ten filmuojuosi iki dabar. Na, o pirmas tikrai didelis vaidmuo kine ir buvo būtent Emilio Vėlyvio seriale „Kas būtų jeigu nebūtų mėnulio“?
Po šio projekto galiu drąsiai pasakyti, kad, štai, tikrai sukūriau vaidmenį, kuriuo galiu didžiuotis ir kuris tikrai reikalavo pastangų, ieškojimų ir apmąstymų.
– Minėjai, kad istorija apie tai, kaip atsiradai seriale, yra ypatinga ir kad pats nemanei, kad taip būna, kol nenutiko tau. Papasakok.
– Šią istoriją pasakoju visiems, ypač aktoriams. Ir pats esu girdėjęs panašių dalykų iš vyresnių aktorių, bet skambėdavo greičiau kaip scena iš filmo, ne kaip realybė. Pandemijos glūdumoj, karantino metu, kai darbų buvo nedaug, pamačiau skelbimą, kad LMTA režisūros studentė Miglė Kriaučiūnaitė, ieško aktorių savo trumpametražiam filmui. Honoraro nesiūlė, kas buvo suprantama – visgi tai studentiškas darbas.
Anksčiau niekada neidavau į tokius projektus, nes visuomet turėjau daug veiklos, tačiau tuo metu kažkas viduje pasakė, kad reikia nueiti, o ir laiko tam buvo. Filmavomės kartu su Renata Kutinaite, režisierė puikiai susitvarkė, komanda buvo rimta ir viskas pavyko puikiai.
Tačiau dar besifilmuodamas, netyčia pamačiau, kad režisierės darbo vadovas yra būtent Emilis Vėlyvis. Vieną kartą jis atvyko į filmavimo aikštelę ir ten pirmą kartą su juo susipažinau. Ne tiek susipažinau, kiek pasisveikinau. Labai jaudinausi – visgi, čia Emilis Vėlyvis.
2021-ųjų pavasarį Miglė pridavė darbą, o tų pačių metų gruodį sulaukiau skambučio iš Emilio. Jis pamatė galutinį filmo variantą ir nusprendė pakviesti mane filmuotis savo projekte.
Jei pasakyčiau, kad to skambučio metu labai jaudinausi, tai būtų gerokai per švelnūs žodžiai apibūdint viskam, ką jaučiau viduje. Ypač kai jis pasakė, kad mato mane pagrindiniame vaidmenyje.
Štai tokia ir buvo ta istorija. Jei kas būtų pasakęs, kad man taip nutiks, būčiau netikėjęs ir nusijuokęs. Kai papasakoju kitiems, kaip atsiradau „Mėnulyje“, jie irgi būna šoke ir nuostaboj ir reaguoja, be abejo, panašiai, kaip į tokias istorijas reaguodavau aš.
– Fantastika. O kaip tau sekėsi „Mėnulio“ filmavimo aikštelėje? Kokios patirtys lydėjo pirmą pagrindinį vaidmenį kine?
– Pirmiausia, tai buvo fantastiška dirbti su Emiliu Vėlyviu. Esu matęs visus jo filmus ir ne po vieną kartą. „Zero 2“ tikrai mačiau bent 30-40 kartų, žiūrėdavom jį su draugais per kiekvieną vakarėlį. Emilis man yra autoritetas ir tikrai manau, kad jis – pasaulinio lygio režisierius.
Prieš pradėdamas filmuotis, buvau matęs daug jo interviu. O juose jis atrodo itin griežtas, net piktokas, mėgstantis ir per dantį visus patraukt. O susipažinęs maloniai nustebau, kad aikštelėje jis yra tiesiog super profesionalus, aiškus ir be galo geras režisierius, puikiai išmanantis savo amatą.
Aktoriai jam yra partneriai, o ne marionetės. Ir būtent dėl to, dirbti su juo yra didžiulis malonumas. Kai su tavim elgiasi kaip su lygiu, norisi atiduoti viską ką turi ir dar truputį.
Be abejo, pirmomis dienomis buvo šiokio tokio nesaugumo, nejaukumo. Serialą kūrė labai rimta ir profesionali komanda, kurie dažnai dirba kartu, tad aš, kaip naujas žmogus, kurį laiką ieškojau savo vietos. Tačiau, laimei, po keleto filmavimo dienų pavyko atsipalaiduoti, su visais susibendrauti ir mėgautis procesu.
– Trumpai papasakok, apie ką yra naujos kartos televizijos „Go3“ serialas „Kas būtų jeigu nebūtų mėnulio“ ir koks yra tavo personažas.
– Jei kalbant trumpai ir per daug neišduodant, serialas yra apie vyrą, vardu Balys, kurį aš ir vaidinu, kuris grįžta iš karinės tarnybos ir turi atrasti save paprastame civiliame gyvenime. Tačiau viską apsunkina jo praeities istorijos, jaunystės ryšiai, ir jis įsisuka į kriminalą, kuris ir yra narpliojamas seriale.
Negana to, šis vyras turi Aspergerio sindromą, dėl kurio jis bendrauja kitaip, negu įprasta visuomenėje ir tai sukelia atskirų iššūkių. Jis turi keistų įpročių, netikėtų pomėgių ir mato pasaulį kitokiomis spalvomis, negu daugelis.
Labiausiai gyvenime Balį žavi dantys. Ir nors dauguma žmonių turi 32 dantis, jis sužino, kad Islandijoje gyvena žmonės, turintys 34 dantis, ir ima svajoti ten nuvykti ir su jais susipažinti.
Apskritai, tai tokio žanro serialo Lietuvoje nėra buvę. Sunku net įvardinti, kas tai per žanras. Yra ir detektyvo, ir veiksmo, ir dramos, ir satyros, ir, be abejo, daug kraujo.
Manau, kad tai serialas, kurį verta žiūrėti, nes jis ir įtraukia savo veiksmu, ir kartu priverčia susimąstyti apie daugybę įdomių klausimų. Aš pats esu labai patenkintas tuo, ką sukūrėme, neabejoju, kad patiks ir žiūrovams.
