Lietuvos pilietis Tomas Krasnovas (22 m.) už tai, kad užmušė savo kambario draugą Anglijoje, įkalintas iki gyvos galvos. Prašytis paleidžiamas į laisvę jis galės ne anksčiau kaip po 17 metų.
Vizbičo miestelis Kembridžšyro grafystėje jau senokai tapo emigrantų iš Lietuvos „kolonija". Anglijos pareigūnai teigia, jog čia įvykdoma bene daugiausiai nusikaltimų visoje šalyje, o daugelyje jų figūruoja emigrantų iš Rytų Europos pavardės.
Kaip tik į Vizbičą dar 2008 metais atvyko ir T. Krasnovas. Jaunas vyras kurį laiką plovė moliūgus, skynė narcizus, daržovių fabrike rūšiavo bulves. Nenorėdamas išlaidauti nuomai, nusprendė apsigyventi kartu su dar 8 lietuvaičiais, tarp kurių buvo ir brolis, taip pat jau kurį laiką gyvenantis Anglijoje. Naujajame name T. Krasnovo kambariokais tapo lietuvis Romualdas Celiešius (27 m.) ir Erikas Ulinskas (36 m.). Pastarasis iš Radviliškio rajono atvykęs į Angliją uždarbiavo statybose, paskutiniu metu darbo neturėjo, o laisvą laiką neretai leisdavo išgėrinėdamas. Prie vyro mielai prisijungdavo ir abu kambario draugai.
Nepirko maisto
Praėjusių metų lapkričio 27 dieną svaigalų pritrūkusi trijulė nusprendė eiti į parduotuvę. Prieš tai jie jau buvo išgėrę 5 butelius degtinės ir 15 skardinių alaus. Tačiau tiek pasirodė per mažai. Dar besiruošiant išeiti iš namų, T. Krasnovas pagrasino E. Ulinskui nusivesti jį į parką ir nužudyti. Tačiau šio grasinimo niekas rimtai nepriėmė ir pasijuokę patraukė link netoliese esančio prekybos centro.
T. Krasnovas su E. Ulinsku buvo susitarę kas savaitę pasikeisdami pirkti maisto produktus, tačiau pastarasis šito susitarimo nesilaikė ir maistui skirtus pinigus tiesiog pragerdavo. Dėl tokio elgesio T. Krasnovas su E. Ulinsku jau buvo ne kartą susikibę, tačiau, kaip teigė name gyvenantys lietuviai, muštynės būdavo ne rimtos, o tiesiog „dėl juoko" – kad patikrintų vienas kito jėgas.
Matyt, įsitikinęs, jog nugalėti gerokai vyresnį kambario draugą nebus labai sunku, T. Krasnovas, einant parduotuvės link, užpuolė E. Ulinską, ėmė smaugti ir kratyti. Drauge buvęs R. Celiešius pamanęs, kad jie vėl pokštauja ir grumiasi tik dėl pramogos, skirti vyrų nepuolė. Tuo tarpu T. Krasnovas, parvertęs E. Ulinską ant žemės ėmė spardyti jo veidą, šokinėti ant galvos.
Išliejęs įtūžį, jis paliko merdintį draugą gulėti apsnigtame futbolo lauke ir lyg niekur nieko nupėdino į parduotuvę. Jam įkandin nusekė ir R. Celiešius...
Sukurpė istoriją
Atmerktomis akimis ant nugaros gulintį sustingusį E. Ulinsko kūną rado atsitiktinai pro šalį ėję du anglai. Jų dėmesį atkreipė po kūnu ant balto sniego išryškėjusi purvo dėmė. Vėliau paaiškėjo, jog tai buvo kraujas...
Į įvykio vietą atvykę medikai lietuviui niekuo nebegalėjo padėti – vyras buvo miręs. Nors policininkai prie kūno jokių dokumentų neaptiko, nužudytojo asmenybę ir nusikaltimą išsiaiškino labai greitai. Po 5 dienų už grotų atsidūrė T. Krasnovas ir R. Celiešius. Abu jau buvo spėję sukurpti istoriją, kuri turėjo išgelbėti nuo gyvenimo už grotų.
T. Krasnovas liepė R. Celiešiui pareigūnams sakyti, jog su E. Ulinsku jie išsiskyrė parduotuvėje – esą jis sakęs turintis reikalų ir patraukęs miestelio centro link – ir daugiau jie draugo nebematę. Tačiau po dviejų dienų R. Cielešius palūžo ir išklojo pareigūnams visą tiesą. Lietuvis prisipažino bijojęs T. Krasnovo, todėl ir melavęs.
Teismo metu prisiekusieji išgirdo ir gretimose kamerose uždarytų vyrų pokalbį. Sužinojęs, jog R. Celiešius pareigūnams papasakojo, kas iš tiesų atsitikę lemtingąjį vakarą, T. Krasnovas pratrūko: „Kokio b...io tu viską išpliurpei? Juk jie visiškai nieko neturėjo. Dabar man gresia kalėjimas iki gyvos galvos, idiote! Bet aš tave nusitempsiu kartu, pusproti nelaimingas!“
Pareigūnai taip pat nustatė, kad tas kelias dienas, kol buvo tiriamos įvykio aplinkybės ir T. Krasnovas dar nebuvo sučiuptas, jis naudojosi nužudytojo mobiliuoju telefonu.
Išsisukti nepavyko
Savo kaltę T. Krasnovas atkakliai neigė viso proceso metu ir kaip maldelę į visus klausimus atsakinėjo „no comment“ (be komentarų). Kai pagaliau prabilo, turėjo paruošęs atsakymus į visus klausimus. Paklaustas, kaip pas jį atsidūrė ir kodėl jis naudojosi nužudytojo telefonu, nė nemirkelėjęs atsakė, jog jis su E. Ulinsku sutarė gerai, tad viskuo dalijosi, o telefonu naudodavosi bendrai. Kai R. Celiešius atskleidė, jog yra girdėjęs, kaip T. Krasnovas grasina nužudyti E. Ulinską, šis atkirto, jog kalbėjęs visai ne apie nužudymą, o tiesiog apie „trinktelėjimą“, o tokie pasitrankymai buvo įprasti jų tarpusavio santykiams. T. Krasnovas taip pat neigia, kad grįžęs po nužudymo skambino R. Celiešiui ir sakė, jog liko „vienu idiotu mažiau“. „Man nėra tikslo meluoti ir kurti istorijas“, – teisme teigė T. Krasnovas.
Vis dėlto po tris savaites trukusio proceso, prisiekusieji nusprendė, jog T. Krasnovas kaltas. Išgirdęs nuosprendį – už grotų turės praleisti mažiausiai 17 metų – T. Krasnovas atrodė šokiruotas: rankomis susiėmė galvą ir, rodės, negali patikėti, jog išsisukti vis dėlto nepavyko. „Smurtas tiesiog šokiruoja.– sakė teisėjas.– Ne mažiau šokiruoja ir tai, kad žiauriai sumuštą žmogų jis paliko mirti šaltyje. Medikai pabrėžė, jog laiku suteikus pagalbą E. Ulinską buvo galima išgelbėti. Tačiau tos pagalbos jis nesulaukė“.
Radviliškio rajone gyvenanti nužudytojo motina Aldona Petraitienė kreipėsi pagalbos į Radviliškio rajono savivaldybę prašydama skirti lėšų nužudyto sūnaus palaikų pargabenimui į Lietuvą.
Giedrė POTELIŪNAITĖ
