Tuo metu, kol lietuviai emigrantai sėkmingai uždarbiauja svečiuose kraštuose, kai kurių jų atžalos be tėvų priežiūros gyvena Lietuvoje ir, užuot mėgavęsi vaikams įprastu tėvų dėmesiu, yra priversti gyventi suaugusiųjų gyvenimą. Ši emigrantų paliktų mažylių problema neliko nepastebėta ir lietuviškame kine.
Paulius Grinkevičius
Rugsėjo mėnesį baigtame filmuoti trumpametražiame filme „Laikinai“ pasakojama, kaip tėvai, gavę darbo pasiūlymą, išvyksta į užsienį ir vienas gyventi palieka dvi mergaites – penkiolikmetę Saulę ir darželinukę Liuciją. Tačiau po mėnesį turėjusio trukti išvykimo tėvai negrįžta ir mėnuo vienatvės mergaitėms prasitęsia iki amžinybės. Tiesa, kaip sako filmo režisierė Jūratė Samulionytė, išgarsėjusi eksperimentiniu filmu „Nerutina“, jai kur kas svarbiau buvo pavaizduoti ne emigracijos problemą, o desperatišką vaikų laukimą ir jo pasekmes.
Kaip atsitiko, kad tapote šio filmo režisiere?
Atsitiko taip, kad filmo prodiuserė, tiksliau dvi prodiuserės, turėjo šio filmo scenarijų ir man pasiūlė filmą režisuoti. Tai gal pirmą kartą nutiko taip, kad ne aš pati buvau filmo scenarijaus autorė. Bet aš perskaičiau scenarijų ir jis mane labai sudomino: ta visa istorija, idėja ir temos aktualumas. Aš pati esu sutikus žmonių, kurių tėvai yra išvažiavę ir kurie gyvena arba yra gyvenę vieni. Dabar dauguma jų yra suaugę, bet pamenu, kai jiems būdavo, pavyzdžiui, trylika metų ir tekdavo kokius trejus metus gyventi vieniems būtent tuo metu, kai pasaulis atrodo sunkiausiais. Tema pasirodė labai artima ir ėmiausi šio darbo.
Kodėl filmas pavadintas „Laikinai“?
Šis pavadinimas yra sugalvotas pačios scenarijaus autorės, bet šiaip jis atskleidžia tą mintį, kad tėvai prieš išvažiuodami visada galvoja, kad visa tai truks trumpai: „Mes truputį užsidirbsime, čia gi viskas laikinai, jūs vieni gyvensite laikinai, tuoj va padirbam, vėl grįžtam ir gyvenimas tęsis toliau“. Bet kartais tas laikinai užtrunka labai ilgai arba laikinai tampa amžinai, nes žmonės įsikuria užsienyje, o per tą laiką vaikai suauga ir tada tėvams atrodo, kad jau nebėra prasmės grįžti. Mūsų filmo sentencija – kai laukimas priverčia suaugti. Tai ir nusako pagrindinę filmo idėją. Tie vaikai suauga per anksti, nes jie turi spręsti visokias problemas – narkotikai, alkoholis, daug ankstesnis suaugusiųjų gyvenimas. Visa tai mūsų filme paliesta švelniai ir mažai, nes tarsi yra daug toks mažosios aktorės pasaulio ir tas kitas, suaugusiųjų pasaulis, jai dar nėra aktualus.
Filmo aprašyme minima, kad šis filmas yra linksmas, tačiau jis vyksta liūdnomis aplinkybėmis. Kokios tos liūdnos aplinkybės lyg ir aišku, o kokios yra linksmosios?
Linksmos aplinkybės yra tas elementas, kad dvi mergaitės gyvena vienos namuose. Jos prisigalvoja įvairiausių dalykų. Kai yra tėvai, jų rutina yra kitokia, o kai jos gyvena vienos, atsiranda savos išdaigos. Šiaip jų tas gyvenimas yra liūdnas, bet vis tiek viduje yra kažkokios mažos linksmybės. Pavyzdžiui, valgant visada veikia žaislai ir jei mergaitė geria pieną, kartu geria jos žaislinis katinas. Vaikiškas žaislų pasaulis filme irgi veikia.
Ką pati manote apie tokius tėvus, kurie palieka vaikus be priežiūros?
Nenorėčiau aš jų smerkti, juk čia yra jų pačių sprendimas. Manau, kad tėvai dažnai neįsivaizduoja, koks yra tas poveikis vaikams. Kaip ir sakiau, viskas atrodo laikinai. Mūsų atveju tas filmo veiksmas vyksta mėnesį, tarsi tėvai išvažiavo mėnesiui – kaip ir neilgai, bet paskui tas kartais prasitęsia iki begalybės. Išties liūdna, kad taip vyksta ir man atrodo, kad poveikis tiems vaikams yra negrąžinamas. Bet čia kiekvieno sprendimas, gal ir mūsų valstybės reikalai, kad nesugeba aprūpinti gyventojų ir iškyla tokios problemos. Negali sakyti, kad tėvai blogi – juk jie negali išgyventi ir išmaitinti vaikų.
Kodėl pasirinktas būtent trumpametražis filmas?
Kai atsirado šio filmo scenarijus, vienas kolega scenaristas iš tikrųjų spaudė, kad šia tema darytume ilgą metrą. Bet kadangi scenarijus buvo parašytas trumpo metražo filmui, parašėme projektą ir gavome finansavimą trumpametražiui, tai ir pasilikome prie trumpesnio varianto. Taip pat yra problema su finansavimu: gauti finansavimą ilgam metrui užtruktų dar dvejus metus, o daryti su mažu biudžetu nesinorėjo.
Ar pavyko viską sutalpinti į trumpametražį filmą?
Kiekviena tema visada yra tokio platumo, kad gali daryti serialus po dešimt serijų. Paprasčiausiai buvo tokia istorija. Jinai buvo būtent tokio ilgio, su būtent tokiais įvykiais ir su tokia dramaturgija. Jei apskritai pradėtume nagrinėti emigracijos problemą, galbūt būtų kitas filmas ir jis būtų ilgametražis. Tokios buvo sąlygos ir didelės dilemos nebuvo.
Ar mėginote filme pavaizduoti vaikų vidinį pasaulį?
Mėginome, bet kadangi abi pagrindinės aktorės sesės buvo ne profesionalės, tai pradžioje man kėlė labai didžiulę baimę, nes aktoriui gali pasakyti, ką ir kaip vaidinti, jis turi daug patirties, jis žino tam tikrus ėjimus išgauti emocijoms. Bet mums labai pasisekė, kad ta pagrindinė aktorė, kuri vaidino vyresniąją penkiolikos metų mergaitę, labai gerai atliko savo vaidmenį. Tą vidinį pasaulį kine sukuria aplinka, apšvietimas ir kameros judesys, ir rakursas, ir stambumas. Aišku, vaidyba yra pagrindinis elementas, bet daug įtakos turi spalvos, atmosfera ir visa kita.
O kaip sekėsi vaidinti mažesnei mergaitei, juk ji dar labai jauna?
Mažesniajai mergaitei buvo šešeri metai. Jai nepasakysi: įsivaizduok, kad tavo mama yra išvykusi į užsienį. Jinai negali to įsivaizduoti, nes neturi reikiamos patirties, neturi iš ko suvokti. Bet kadangi mergaitė buvo labai imli, guvi, tai norimas emocijas išgaudavome kitais, jai aktualesniais būdais. Ji nenustygdavo vietoje, tai problema buvo, kaip ją nuraminti, kad sėdėtų liūdna, nes vaikui viskas buvo labai linksma: čia filmavimas vyksta, daug žmonių, su jais galima pašnekėti, pažaisti. Kai būdavo filmuojamas koks penktas dublis ir mergaitei nusibosdavo, jinai klausdavo: „Kada baigsim, kada baigsim, noriu eiti pažaisti“. Ir tada gaudavosi tas reikalingas emocinis krūvis: „Mane viskas užknisa, manęs niekas nemyli...“. Nenoriu sakyti, kad nukankinome vaikus, bet taip gaudavosi natūraliai, nes jinai jau po pirmo dublio klausdavo, ar gali eiti žaisti, nes kartoti žodžius buvo neįdomu.
Kuo šitas filmas skyrėsi iš kitų jūsų režisuotų filmų?
Tai buvo toks pirmas vaidybinis beveik profesionalus filmas. „Nerutina“ irgi buvo vaidybinis, bet eksperimentinis. Šis filmas yra realistinis, o aš mėgstu nerealistinius siužetus. Išsiskyrė ir tuo, kad pirmą kartą mano filme vaidino vaikai. Yra toks pasakymas, kad kino aikštelėje baisiausia yra vaikai ir gyvūnai, nes jie yra sunkiai suvaldomi. Su mūsų mažąja mergaite buvo toks vienas juokingiausias momentas, kai jau filmavome naktį, scenoje buvo dešimt žmonių, visi dirbam, o ši išeina pro duris, vaidina, vidury sustoja ir sako: „Jūrate, žinai ką, o galiu į tualetą?“
Dėl to ir sunkiausia, kad filmavimo aikštelėje gali atsitikti visko. Kartais reikia visokių apgavysčių imtis, kad mergaitė būtų kadre – duoti flomasterių ar pieštukų ir surasti kokį nors užsiėmimą.
Kada bus filmo premjera?
Negaliu tiksliai pasakyti, nes su postprodukcija yra sunku finansiškai. Mums šiek tiek trūksta pinigų. Galvoju, kad filmas turėtų pasirodyti kitą rudenį, o gal ir ateinantį pavasarį. Didelės skubos nėra.
