Kaip elgiasi emigrantai? Su kokiais sunkumais susiduria juos priimančios šalys? Su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti milžiniškus migrantų srautus stengiantys suvaldyti ir viešąją tvarką užtikrinti pareigūnai?
Apie tai ir daugiau – portalo tv3.lt interviu su Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos valdybos mobilios kuopos 4-ojo būrio vadu Arūnu Narmontu, kuris kartu su kitais Lietuvos pareigūnais lapkričio 2-28 d. buvo išvykę padėti Slovėnijos pareigūnams.
Kiek Lietuvos pareigūnų vyko į Slovėniją ir kokia buvo Jūsų funkcija ten?
Mūsų važiavo 20 pareigūnų po 5 iš skirtingų miestų – iš Vilniaus, Alytaus, Šiaulių ir Klaipėdos. Ten mes kartu su Slovėnijos pareigūnais užtikrindavome saugų migrantų judėjimą iš traukinių stoties, kur migrantai atvykdavo iš Kroatijos, judėjimą iki registracijos centro ir atgal, kur traukiniais važiuodavo į Austriją ir Vokietiją.
Kokį įspūdį atsivežėte iš Slovėnijos? Galbūt kažkas nustebino?
Nustebino tik vienas dalykas, tai yra kur tie emigrantai važiuoja ir kiek jų gali priimti Europą, ar tai yra paskaičiuota ir kaip juos integruos į Europos gyvenimą, nes jų tikėjimas, įsitikinimai yra visai kiti.
Pastebėjau tokį požiūrį. Kai keliauja šeimos, moterys, atsisėda jos autobuse į sėdimą vietą su vaiku. Tada ateina vyras, ją išmeta tiesiogine to žodžio prasme iš tos vietos. Aišku, mes į tai sureaguojame, nes tai pagal mūsų, europiečių, požiūrį yra keista, kad vyras sėdi, o moteris turi ir daiktus nešti, ir vaikus nešti ir dar stovėti autobuse. Tokie dalykai stebina.
Kaip Jūs galėtumėte apibūdinti emigruojančių asmenų mastus?
Slovėnijoje tai visi migrantai tranzitu keliavo, kadangi nei Graikijoje jie nenori pasilikti, nei Slovėnijoje. Į tą pačia Lietuvą jie irgi nenori vykti. Jie visi nori vykti į Austriją, Vokietiją arba Švediją. Tai juos per dieną registruoja ir vėl išsiunčia į Austriją traukiniais, autobusais. O mastai emigrantų yra įvairūs. Mes dirbome tik viename taške, tai ten vidutiniškai nuo 3000 iki 5000 per parą emigrantų vyksta.
Minėjote, kad tikrinote emigrantų daiktus...
Jų daiktų visų fiziškai neįmanoma patikrinti, nes jie vežasi ir kuprines, ir vežimais daiktus vežasi, buvo grynus pinigus prie nugaros prisiklijavę, vaikų sauskelnes susikišę.
Aišku tikrinti daiktus mums mažai teko. Mes buvome pasiruošę reaguoti, jeigu kiltų riaušės, kitos nestandartinės situacijos, jei kiltų kiti neramumai. Dirbo ir mūsų, ir Slovėnijos antiriaušiniai padaliniai su visa reikalinga ekipuote.
Ar tikrinant emigrantų daiktus, teko tarp jų rasti daiktų, kuriuos gabenti draudžiama?
Neleistinų daiktų mūsų pareigūnai nerado. Kiek kalbėjome su Slovėnijos pareigūnais, tai irgi nieko ypatingo nerasdavo. Daugiausia, ką jie rasdavo, tai peilius, mažais kiekiais narkotinių medžiagų, pavyzdžiui žolės.
Minėjote, jog Slovėnijoje koncentravotės į viešosios tvarkos užtikrinimą. Ar buvo konfliktinių situacijų?
Vieną kartą teko reaguoti emigrantų keliamas riaušes. Jų buvo 250 ir jie buvo atrinkti deportacijai atgal, kadangi nepraėjo pirminės atrankos. Jie sukėlė riaušes, tačiau mums nuvažiavus apsupome juos perimetru, bet Slovėnijos pareigūnai susitvarkė patys.
O dėl ko kilo riaušės? Kodėl emigrantai kėlė neramumus?
Juos nuramino, tačiau naktį 12 iš jų pabėgo. Sunku pasakyti, su jais bendrauti neteko. Jie visais įmanomais būdais bando pasilikti, kad jų nedeportuotų atgal. Pradeda UNICEF atstovas šaukti, kad jų teisės pažeidinėjamos. Jie mėgsta akcentuoti, kad jų teisės yra pažeidinėjamos.
Jeigu emigrantai visais įmanomais būdais bando pasilikti, tai kur jie apsistoja?
Jie pasilikti nenori. Buvo neramumai ir, mums dirbant, per mėnesį įvyko du pabėgimai – vieną kartą iš registracijos centro, kur buvo atrinkti deportacijai, ir kitą kartą pabėgo prie policijos komisariato, tai yra vėlgi iš tų žmonių, kurie buvo atrinkti deportacijai.
Bėga tie, kurie yra atrenkami deportacijai. Kol jie to nežino, jie tikrai nekelia neramumų, su šypsenomis važiuoja tranzitu į savo svajonių šalį.
Kas daugiausia emigruoja – vyrai, moterys, vaikai? Kokio amžiaus emigrantai?
Įvairiai. Būna atvažiuoja traukinys su 1200 žmonių, kur daugiausia yra moterys, vaikai, senyvo amžiaus žmonės. Būna, kad atvažiuoja ir matai – vien jauni vyrai nuo 20 iki 40 metų.
Ką galėtumėte įvardyti didžiausiu iššūkiu Jūsų darbo metu Slovėnijoje?
Kaip ir minėjau, kol jie žino, kad jie važiuoja toliau ir juos priima, kol jie nėra sulaikomi ilgesniam laikui, tai jokių sunkumų neiškyla. Jie yra registruojami, jiems duodamos antklodės, drabužiai, maistas. Bet, jeigu bus tokie dalykai, kad uždarys sienas su Vokietija, Austrija, ir emigrantai pasiliks ilgesniam laikui, kai jie sužinos, kad jų nepriima, tai neramumai gali kilti.
Kokius neramumus turite omeny?
Riaušių kėlimą. Kiek girdėjau, ir iš tų pabėgėlių centrų jie bėga, ir gyvenvietes siaubia.
Iš kokių valstybių daugiausia migruoja žmonės?
Šitos informacijos niekas neteikė, bet, kiek teko, girdėti, kad iš Sirijos žmonės vyksta su pasais, su šeimomis. Tai juos galima pavadinti tikrais pabėgėliais, o su emigrantais iš Irano, Irako valstybių kyla problemos, kiek žinau, nes jie išmeta savo dokumentus, meluoja apie savo atvykimo tikslus, taip pat meluoja apie tai, iš kur atvyko. Jie aiškina, kad neva savo dokumentus prarado karo atveju. Tačiau, jeigu kyla įtarimų – telefonuose nuotraukos, kareiviški batai ar kareiviška apranga – kuo daugiau klausinėji tokių asmenų, tuo jie greičiau esą užmiršta kalbą ir pradeda sakyti, kad „nieko nesuprantu“.
