Akvilė Kavaliauskaitė, LRT Televiziujos laida „Emigrantai“, LRT.lt
Šveicarijoje kainos – žvėriškos, tačiau minimali alga – 3800 eurų, maistas – palyginti pigus, vieno kambario butą galima išsinuomoti už 1000 eurų, o mokesčiai už komunalines paslaugas tokie menki, kad į juos net nežiūrimą kaip į apčiuopiamą išlaidų dalį. Šiais įspūdžiais su LRT Televizijos laida „Emigrantai“ dalijasi lietuvis Jonas, Šveicarijoje dirbantis auklėtoju su specialiuosius poreikius turinčiais vaikais.
Jonas Voroneckas – diplomuotas operos solistas. Jau daugybę metų groja saksofonu. Taip pat turi ir ekonomisto diplomą. Dar prieš ketverius metus dirbo renginių vedėju, vestuvių muzikantu, vadybininku.
Po ilgai trukusių ieškojimų iš Jurbarko kilęs vyras pagaliau susirado darbą, kuris teiktų ne tik malonumą, bet ir pakankamą algą. Dabar jis – auklėtojas gydomosios pedagogikos institute. Tiesa, nebe gimtajame Jurbarke, o Šveicarijoje, visai netoli Ciuricho.
Išbandė daug įvairių sričių
Jonas neslepia: emigracijoje jaučiasi daug tvirčiau, nei Lietuvoje šokinėdamas nuo vieno darbo prie kito. Vadybininko pareigos Vilniuje jam buvo tarytum paskutinis lašas.
„Iš tikrųjų žiauru. Meno žmonės visai kitaip bendrauja tarpusavyje. Ir staiga papuolu į tokią aplinką, kur vadybininkas yra antrarūšis, trečiarūšis žmogus. Turiu omenyje pardavimų vadybininką. Kai jis ateina ir pasiūlo prekę, tai į jį žiūri kaip į kažkokį... Man užteko trijų mėnesių“, – laidai „Emigrantai“ sako Jonas.
Į skirtingų, tarpusavyje mažai susijusių darbų laviną jis nėrė supratęs, kad operinio dainavimo srityje nebus geriausias. Kad reikės stengtis dėl kiekvieno vaidmens ir galų gale scenoje vis tiek likti trečiu kareivėliu iš dešinės.
Vis dėlto sprendimą emigruoti jis priėmė sunkiai. Šveicarija – ne ta šalis, į kurią nuskridus visos durys bus atidarytos, o įmonių direktoriai kvies prisijungti ir mėgautis didžiuliu uždarbiu.
„Lietuvoje kaip ir viskas sekėsi, kaip ir koncertavom, grojom privačiuose renginiuose. Pagrindinis darbas buvo vedėjo. Truputį atsibodo, sakyčiau, ir atradau su buvusia žmona jos pažįstamą, gyvenančią čia, Šveicarijoje, ir dirbančią. Ir tiesiog sugalvojom pabandyti, pakalbinti, kas čia išeis. Pabandėm atrasti kontaktų, kaip būtų galima čia patekti“, – prisimena lietuvis.
Nusižengė tam, kas Šveicarijoje – šventa
Nuo idėjos užgimimo iki įgyvendinimo praėjo net pusantrų metų. Mėnesių mėnesius Jonas susirašinėjo laiškais su galimais darbdaviais, kol galiausiai dabartinis jo direktorius paprašė atvykti pokalbio. Tai – nemenka investicija. Nepigūs lėktuvo bilietai ir žvėriškos kainos pačioje Šveicarijoje vyrą privertė susimąstyti, ar tikrai verta taip rizikuoti.
„Galų gale apsisprendžiau: ai, velniai nematė, blogiausiu atveju pamatysiu bent jau šalį, – savo dvejones prisimena Jonas. – Kaip tariau, taip ir padariau. Atvažiavau čia po tų visų susirašymų, po metų laiko. Su pažįstama Dalia ateiname, atsistojame prie instituto vadovo durų. Aš jau čia – nesitaręs. Nors tokie dalykai Šveicarijoje yra visiškai nepriimtini. Tarimasis turi būti, kad aš po mėnesio, po pusantro atvažiuosiu, o čia išėjo, kad parašiau prieš kelias dienas, jog planuoju atvykti.“
Jonas iki šiol dėkingas, kad direktorius jo neišvijo. Mandagumas, punktualumas ir susitarimas Šveicarijoje – kone šventi dalykai, kuriuos sykį pamynęs gali niekada nebeužsitarnauti geros reputacijos.
„Ir tai buvo savaitė atotostogų, kai tam darbe pamokos nevyksta ir yra toks laisvalaikio organizavimas, tiesiog kelionės, išvykos. Ir aš sudalyvavau tą savaitę. Aplinkybės susidėliojo taip, kad jie turėjo vieną grupę tuo metu, turėjo sunkų vaiką, autizmu sergantį, ir jiems tiesiog reikėjo tokio didesnio, tvirtesnio, kaip aš. Ir tik po pusės metu, gal keturių mėnesių gavau patvirtinimą, kad atvažiuok, tu gauni darbą“, – prisimena emigrantas.
Atlyginimai tokie, jog užtenka dirbti ne visą darbo dieną
Brangiausia šalis pasaulyje, valstybė, kurioje yra didžiausi atlyginimai – tai pastaruoju metu girdime apie Šveicariją. Maža to, šįmet, pakilus Šveicarijos franko kursui, šoktelėjo ne tik kainos, bet ir atlyginimai. Jonas sako, kad, dirbdamas auklėtoju, apie pinigus gali išvis negalvoti.
„Atlyginimai iš tikrųjų dideli. Dabar neseniai buvo referendumas dėl minimalaus atlyginimo, kuris šiuo metu yra 3800 eurų. Minimalus atlyginimas – 4000 eurų, vidutinis – apie 5–6 tūkst. eurų. Ir tai – paprasto darbuotojo atlyginimas. Išlaidos, be abejo, irgi – ne lietuviškos“, – sako „Emigrantų“ pašnekovas.
Jonas lig šiol negali pamiršti, kaip gimtajame Jurbarke, o paskui sostinėje jausdavosi nejaukiai, nuėjęs į parduotuvę.
„Matyt, man asmeniškai yra trauma nuo lietuviškų laikų, kadangi tikrai negyvenau prabangiai. Esu kilęs iš Girdzių kaimo, Jurbarko rajono. Ir mano migracija nuo ten jau prasidėjo, kai keliavau į mokslus, į sostinę, paskui iš sostinės – čia. Todėl man nereikia iš tikrųjų didelės prabangos“, – dalijasi prisiminimais Jonas.
Šveicarijoje galima gyventi laisviau nepersidirbant. Ir pinigų maistui čia niekas neskaičiuoja. Pasak Jono, auklėtojas Šveicarijoje gali sau daug ką leisti: „Paslidinėti, išvažiuoti į egzotišką kelionę, mašiną bet kurią turėti. Na, aš nekalbu apie kažkokius „Ferrari“, to nereikia.“
Už keturių kambarių butą, kuriame gyvena su drauge ir dviem vaikais, kas mėnesį reikia mokėti po 1700 eurų. Nors suma atrodo gąsdinanti, emigrantas sako, kad tokie pinigai Šveicarijoje – niekis.
„Šiaip labai retai kas dirba 100 proc. Šveicarijoje. O kam? Jeigu dviese dirbi po 60 proc... Čia net ne etatais graduoja, o procentais. Populiaru dirbti 60–80 proc. Ir dviese susumuoji į vieną krūvą pinigėlius ir – uh... Aš dirbu šiuo metu 80 proc., mano draugė – 40 proc., ir kartais dar vienas kitas procentas gaunasi, prižiūrint vieną vaiką“, – apie darbą Šveicarijoje pasakoja „Emigrantų“ herojus.
Brangiausios Europoje šalies žmonės gyvena ūkiškai
Šveicarijoje labiau už nuomos kainas neramina tai, kad apskritai pavyktų išsinuomoti būstą. Kandidatai į gyvenamąjį plotą vertinami griežtai – kaip dabo pokalbyje dėl svarbių pareigų.
Anglijoje ar Norvegijoje pasigirsta kalbų, kad butus vietiniai vengia nuomoti imigrantams iš Rytų Europos. Jonas sako, kad Šveicarijoje apie panašias bėdas nėra girdėjęs. Išsinuomoti čia sunku visiems – net ir patiems šveicarams.
Kai jau pavyksta išsinuomoti, daugiau niekuo nereikia rūpintis. Čia įprasta, kad, atsikraustęs, butą rasi tvarkingą, ką tik perdažytą.
Jonas džiaugiasi. 1700 eurų mėnesiui – palyginti nedidelė suma už būsto nuomą. Jo teigimu, modernesnių butų nuomos kaina siekia 2500 eurų.
„Nors Lietuvą ir Šveicariją skiria palyginti nedidelis atstumas, gyvenimo būdas ten ir čia – praktiškai nepalyginamas“, – sako Jonas. Ir nebūtinai Šveicarijos naudai. Prie daugybės dalykų jau ketverius metus svetur praleidęs lietuvis vis dar negali priprasti. Vakarėliai iki paryčių, pasisėdėjimai su draugais ar garsesnė muzika – viso to naujame jo gyvenime mažiau. Jeigu saksofonu jis užgrotų viena minutė po dešimtos, iškart sulauktų kaimynų priekaištų. Be to, daugybė dalykų, kurie gimtinėje atrodė svarbūs, emigracijoje neberūpi.
„Kalbant apie aprangą, lietuviai puošiasi daug gražiau, ypač moterys. Jos daug gražiau rengiasi, pasidažo. Čia pamatysit, jeigu pasivažinėsit, kad labai paprasta viskas, kaimiška. Yra didmiesčiai kur yra imigrantų traukos centrai, o visa kita yra ta tikroji Šveicarija, kurioje žmonės gyvena ūkiškai, kaimietiškai. Paprasti, apsirengę paprastai. Svarbu, kad būtų neperšlampami ir atitinkantys orus drabužiai“, – Šveicarijos ypatumus narsto Jonas.
Prabangus automobilis? Niekam tai neįdomu
Nuskambės keistai, bet atrodyti turtingam Šveicarijoje – nemadinga. Jonas pasakoja, kad puikuotis daiktais ten – švelniai tariant, prastas tonas. Turtingieji čia negauna jokių privilegijų. Taisyklės visiems vienodos, o už nusižengimus vienodai baudžiama.
„Viskas padaryta paprastam žmogui, viduriniajai klasei. Pradedant viešuoju transportu. Ir visokiems feraristams, kaip aš juos vadinu, nėra vietos., pvz., Ciuriche. Parkavimas limituojamas ne pinigų sumomis, kai sumokėjęs 100 eurų gali visą dieną savo automobilį rodyti praeiviams, o valandomis: pastovėjęs dvi valandas, turi užleist kitam. Labai žiūrima viduriniosios klasės. O tos skurdžiosios klasės kaip ir nelabai yra“, – teigia lietuvis.
„Šveicarų mentalitetas kitoks. Prabangiu automobiliu jų nenustebinsi”, – pasakoja Jonas, jau spėjęs išmokti, kad statuso demonstravimas šioje šalyje greičiau pakenks, negu padės.
Kone paradoksas: šalyje su didžiausiais pasaulio atlyginimais prabanga niekam neįdomi. Iš pradžių Jonas buvo įsigijęs brangesnį automobilį, bet greitai suprato, kad tokia investicija atnešė daugiau rūpesčių nei džiaugsmo.
„Tik daugiau moki už remontus ir už detales. Visas iš to „gėris“, nes niekam neįdomu absoliučiai. Lietuvoje, bent jau kol aš studijavau, buvo svarbu parodyti, kokią mašina turi, ji tarsi statusą atspindėjo. O čia dažnai pasitaiko, kad žmogus važinėja labai paprasta mašina, bet eina labai aukštas pareigas ir gauna didelį atlyginimą“, – apie skirtumus tarp Lietuvos ir Šveicarijos „Emigrantams“ pasakojo Jonas.
Dabar lietuvis vairuoja automobilį, kurį pirko, kaip Lietuvoje dažnai sakoma, daužtą.
„Į dureles barkštelėjo ir žmogus pardavė. Čia labai daug kainuoja visos paslaugos, ir jei tik prireikia darbo rankų, iš karto kainos kyla. Aš, kaip doras lietuvis, palaikau Lietuvos ekonomiką – šitą daužtą mašiną parvežiau į Lietuvą. Sutaisė lietuviai, palikau kažkiek eurų ir atsivežiau sau“, – pasakoja emigrantas.
Komunalinės paslaugos – „žvėriškai“ pigios?
Mokesčiai Šveicarijoje priklauso nuo automobilio galingumo. Tai – viena priežasčių, dėl kurios Jonas nusprendė parduoti galingesnį automobilį. Už senąjį – 2.0 l dyzelinį – tekdavo per metus mokėti apie 1000 eurų draudimo ir kelių mokesčių. Už dabartinį automobilį Jonas moka perpus mažiau, o hibridiniams, jo teigimu, Šveicarijoje taikoma 25 proc. draudimo nuolaida.
Ekologija Šveicarijoje – labai svarbi tema. Tai – viena švariausių valstybių pasaulyje. Net didmiesčio centre tektų labai pasistengti norint surasti bent vieną šiukšlę. Viskas nuolat valoma ir tvarkoma, o atliekos keliauja ne į sąvartynus, bet į perdirbimo fabrikus.
Mokesčiai už komunalines paslaugas Šveicarijoje – netgi mažesni nei Lietuvoje. „Net nepajaučiu, kad juos sumoku“, – tikina Jonas.
Už šildymą ir elektrą keturių kambarių bute Jonui tenka mokėti apie 150–200 eurų. „Niekas to neakcentuoja kaip kažkokio faktoriaus, kuris, renkantis būstą, turėtų įtakos. Kiekvienas daugiabutis, toks, kaip mūsų, turi autonominį šildymą. Ir šildomas dyzeliu. Nežinau, kiek dabar atpigs, kadangi naftos kainos smarkiai krito. Tad bus dar pigiau“, – skaičiuoja lietuvis.
Vis dėlto „pigu“ – visiškai netinkamas žodis, kalbant apie Šveicariją. Paslaugų kainos čia – žvėriškos. Šalyje, kur net valytoja uždirba daugiau už Seimo narį Lietuvoje, žmonės irgi skundžiasi, kaip viskas brangu.
Darbas – būti neįgaliems vaikams tėčiu
„Kirpykla kainuoja pigiausiai 35 eurus (frankus). Tai čia pats pigiausias vyriško kirpimo variantas. Iš tikrųjų brangu mašiną išlaikyti, mokėti už remontą. Šveicarai labai skundžiasi, kad viskas labai brangu, bet… Jie lygina, kai išvažiuoja į kokią nors kelionę, antai į Tailandą ar Meksiką. Bet jų perkamoji galia yra daug kartų didesnė, negu lietuvio“, – svarsto Jonas.
„Skurdo šveicarai net nesapnuoja“, – tai girdėjome iš daugelio gyvenimą šioje šalyje pasirinkusių tautiečių. Per visą kelionę nematėme nė vieno išmaldos prašančio žmogaus.
„Jei tik beprotiškai neišlaidausi, oriai gyvensi, dirbdamas net patį paprasčiausią darbą”, – pasakoja Jonas. Ir pateikia skaičius, kurie įtikina.
„Minimumas yra 3800 eurų. Butas kokio vieno kambariuko – 1000 eurų. Maisto kainų čia išvis nejauti. Normaliai maitindamasis, nesudarai naštos savo namų ūkio biudžetui“, – skaičiuoja „Emigrantų“ pašnekovas.
Lietuvis dirba namuke, kuriame gyvena paaugliai su specialiais poreikiais – fizine ar psichine negalia. Iš pradžių Jonas net nenumanė, kad šis darbas – kaip tik jam. Vyras sako, kad jaučiasi laimingas, galėdamas padėti, be to, jam puikiai sekasi susikalbėti su nuotaikų svyravimų ir kitokių sutrikimų turinčiais paaugliais. Lietuvio darbas – dovanoti jiems dėmesį, išmokyti paprastų kasdienių darbų.
Kiekvienas vaikas turi atskirą, puikiai įrengtą kambarį, už kurio tvarką yra atsakingas pats. Auklėtojo darbo krūvis čia – toks, kad dėmesio pakaktų kiekvienam vaikui. Kartais tenka budėti per naktį. „Tada tiesiog su jais miegi, kaip tėtis“, – sako Jonas. Lietuvis stebisi, kaip čia rūpinamasi žmonėmis su negalia.
Vokiškojoje Šveicarijos dalyje aplink Ciurichą, nemokėdamas vokiečių kalbos, apie darbą gali tik pasvajoti. Bet dėl šio niuanso Jonas nė nemanė atsisakyti gyvenimo Šveicarijoje idėjos. Kalbą vyras išmoko, nors tam prireikė labai daug pastangų.
„Emigrantai“ transliuojami antradieniais 19.30 val. per LRT Televiziją. Laidos įrašą bet kuriuo paros metu galite peržiūrėti LRT.lt Mediatekoje.
