Migracijos tempams nė kiek nemąžtant niekaip negalime atsistebėti išgirdę apie žmones, kurie nusprendžia grįžti atgal į Tėvynę. Ar tai tik naivus poelgis ar gerai apgalvotas planas? Kokios priežastys ir galimos pasekmės manęs laukia pasirinkus būtent šį sprendimą, grįžimą namo? Apie tai skaitykite šiame įžanginiame straipsnyje ir mano gyvenimo pradžios bei įsitvirtinimo Lietuvoje istorijų tęsinyje. Praėjo nemažai laiko nuo dienos, kai buvo pasirinktas atrodo vienintelis sprendimas kelyje į didesnę laimę. Įvertinus visus palankiausius variantus emigracijai buvo pasirinkta Jungtinė Karalystė.
Per visą šį laiką sutikta nemažai tautiečių, išgirsta įvairiausių istorijų ir išklausyta begalė patarimų, kurie kiekvienam atrodo patys išmintingiausi. Deja, teko nemažai mokytis ir iš savų klaidų, kurios dabar labai praverčia bandant dar sykį kardinaliai keisti gyvenamąją aplinką. Apibendrinant visą emigracijoje praleistą laiką turbūt nebuvo nė dienos, kad nepagalvočiau ar tai buvo pats geriausias pasirinkimas, juolab kad laimingesis čia nepasijutau. Visas socialinis gyvenimas rodos sustojo tą pačią sekundę, kai persikėliau gyventi svetur.
Atrodo paprasti dalykai, tokie kaip lankymasis teatre tapo neįgyvendinami, nes naujieji draugai pirmenybę teikdavo Holivudo filmams kinoteatre, vietoj to, kad gyvenimo paįvairinimui sutiktų pasižiūrėti vieną kitą spektaklį, ir kiekvieną bandymą kažką pakeisti lydėdavo ironiškos šypsenos . Įprotis ieškoti kaltų ramybės nepridėjo, tačiau visi bandymai įsigilinti į save ir tai, ko iš tiesų noriu iš gyvenimo atvedė atgal prie savęs. Bet ar tikrai galima pasiekti viską atiduodant save kažkokio tikslo vardan?
Taigi, nusprendžiau panaikinti visus klaustukus ir išsiaiškinti viską savo kailiu, o apie rezultatus papasakoti skaitytojui. Keli straipsnių ciklai turėtų būti neįprasti ir išsiskirti iš tiek daug perskaitomų kiekvieną dieną, nes juose visas dėmesys bus skirtas ne emigruojančiam žmogui, o nusprendusiam grįžti į Lietuvą ir pabandyti dar sykį pasiekti tai, kas anksčiau atrodė nebeįmanoma. Atrodytų situacija išliko nepakitusi per pastaruosius dvejus metus. Teko išklausyti kelių šį kelią pasirinkusių žmonių nuomonių, o pasakymas “na, viskas kaip ir prieš septynerius metus, kai emigravau, tik blogiau", tikrai nesuteikia daug vilties ar teigiamų emocijų. Tačiau net jeigu situacija ir nepasikeitė, pasikeičia pats žmogus, jeigu sugeba prisitaikyti ir įsileisti aplinkinę bendruomenę su savomis taisyklėmis. Asmeniškai aš išmokau nesukti galvos dėl dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso arba kurių pakeisti jau neįmanoma. Į iškilusias problemas dažniausiai pradėjau žiūrėti be didelio streso, daug atlaidžiau. Kultūringiau elgtis kelyje vairuojant automobilį bei, žinoma, kaskart sutikto pažįstamo paklausti tiesiog kaip jam sekasi, taip parodant dėmesį, tiesiog tapo gyvenimo įpročiu. Šypsotis kiekvienam sutiktam žmogui jau atrodo visai natūralu, pasitikėjimo savo jėgomis pamoka atrodo taip pat išmokta, o svarbiausia – motyvacija pasiekė regis maksimalią ribą.
Stengdamasis nekreipti dėmesio į įtikinėjimus, jog labai greit vėl grįši į “numylėtąją Angliją", nusprendžiau panaudoti viską ką išmokau Jungtinėje Karalystėje ir nusitiesti naują kelią į laimę jau Lietuvoje. Vos tik atvykau į Jungtinę Karalystę, tvirtai žinojau, jog visa tai bus laikina ir netrukus grįšiu ten, kur iš tiesų miela. Visgi naujas gyvenimo būdas šiek tiek įtraukė. Kitas darbas, puikios karjeros galimybės, pagarba tarp kolegų ir darbdavių tikrai tolino mintis apie grįžimą į Tėvynę. Pradėjo atrodyti, jog trūksta visai nedaug, kad įleisčiau čia savo šaknis, tačiau visad suveikdavo kažkoks saugiklis, vis traukiantis atgal. Taigi, svarių argumentų grįžimui paieškos prasidėjo nuo minčių apie Lietuvoje likusią šeimą, vėliau apie ateities siejimą su šalimi, kuri mintyse buvo nuolat idealizuojama, apie darbą, stalčiuje dulkančius diplomus ir kitus, atrodytų kertinius gyvenimo ir būties pamatus. Tačiau galutiniam apsisprendimui didžiausią įtaką padarė paskutinės atostogos, kai eilinį kartą malonumą paplūdimyje mėgautis saulės voniomis teko iškeisti į vizitą Lietuvoje.
Tikiuosi šiek tiek sužadinau smalsumą tiems, kurie laukė atsakymo, koks pagrindinis motyvas ir koks didžiausias svertas buvo pasirinkti grįžimą į Lietuvą. Manąja priežastimi tapo žavi tamsiaplaukė, sugebėjusi visus materialius dalykus, kurių siekiau Jungtinėje Karalystėje, paversti niekiniais ir absoliučiai beprasmiais. Galbūt tai kaltas mano būdas, kuomet labiau stengiuosi dėl kito žmogaus nei dėl savęs ir tos pastangos tarsi naujai veikiantis variklis su didele jėga stumia mane į priekį. Bet kokia nauja idėja ar užduotis realizuojasi su daug mažesnėmis pastangomis. Grįžimas į Lietuvą pasidaro tikrai nebe toks niūrus ir keliantis nerimą.
Grįžtant prie rašinio esmės, rezultatų dar teks palaukti, kol galėsiu papasakoti pirmuosius įspūdžius ir patyrimus po grįžimo į “stebuklų šalį„. Kokie pirmieji iššūkiai lauks manęs, atvykstančio su nauju požiūriu ir platesne šypsena, tikintis naujos ir geros pradžios? Taigi, kol kas tik kraunuosi lagaminus, atsisveikinu su Anglijoje likusiais pažįstamais ir draugais, bendradarbiais, laukiu nesulaukiu paskutinės dienos čia, kol pagaliau išlipsiu iš lėktuvo gimtojoje žemėje ir apkabinsiu mylimus bei artimus savo žmones. Savo išgyvenimais ir patirtais nuotykiais, darbo paieškų žygiais, gyvenimo džiaugsmais pasidalinsiu su skaitytojais jau kituose rašiniuose. O kol kas sakau – “Viso gero, Anglija! Sveika, mano Tėvyne!“
Tomo istorija
