Praėjusių metų lapkričio dvyliktąją iš Vilniaus oro uosto į Dubliną turėjo išskristi 31 metų Kelmės rajono gyventoja. Moteris vylėsi iš Airijos parsivežti tris mažamečius savo vaikus, globojamus vienos latvės. Brolis ją paliko Vilniaus oro uoste.
Nuo to vakaro Lietuvoje likę artimieji nieko nežinojo apie savo dukrą ir seserį. Tik įsikišus „Šiaulių kraštui“ ir policijai pradėjus paiešką moteris paskambino savo artimiesiems, kuriuos ir toliau kankina nerimas.
Gyvenimas – panašus į serialą
Mūrinis namas vienoje Kelmės rajono gyvenvietėje. Čia gyvena dingusios moters mama. Šiuose namuose išaugino penkis vaikus. Šalia dar sukinėjasi jaunesnieji sūnūs. O dukros nėra. Jau pora mėnesių iš jos – jokios žinios.
Motina negali ramiai kalbėti. Prapliumpa rauda. Bėga į kitą kambarį ieškoti raminančių vaistų. Jai visus reikalus padeda tvarkyti kaimo seniūnaitė. Šiomis dienomis seniūnaitės patarta motina kreipėsi į policiją dėl dukros paieškos.
Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą. Užklausė oro uoste, ar tą lapkričio 12 – osios vakarą ji tikrai išskrido į Dubliną. Nusiuntė užklausą tarptautinių ryšių valdybai. Kol kas jokių žinių nesulaukta.
Pagaliau nusiraminusi mama pasakoja, jog jos dukros gyvenimas – panašus į serialą. Per tris savo gyvenimo dešimtmečius ji patyrė tiek neteisybės, smurto ir apgavysčių, kad užtektų keliems gyvenimams.
Į kelionę tik su vaikų nuotrauka
Mama pasakoja, jog iš centrinės Airijos į Lietuvą dukra sugrįžo praėjusių metų birželio mėnesį. Per kelis mėnesius Lietuvoje atsigavo, pailsėjo nuo įtampos. Pasigydė antidepresantų, kurių buvo prikimšta Airijos psichiatrinėje ligoninėje, padarytas pasekmes.
Tačiau labai ilgėjosi trijų Airijoje paliktų savo sūnelių, kuriuos sutiko globoti latvė. Lapkričio mėnesį globėja pradėjo rašinėti žinutes ir skambinti į Lietuvą, tvirtindama, kad tikroji vaikų motina turi atskristi į teismą.
Moteris nenorėjo vėl skristi į svetimą šalį. „Kad kas nors atsitiktų. Kad nereikėtų skristi...“ – sakiusi motinai, kai globėja iš Airijos atsiuntė lėktuvo bilietus. Tačiau kartu vylėsi, jog į Lietuvą grįš su savo vaikais.
Namiškiams keistai atrodė globėjos patarimai nesiimti su savimi jokių asmeninių daiktų: nesiimk net telefono, tik – rankinę. Esą oro uoste ją pasitiksianti vaikų globėja ir policija.
Globėja visiškai pasikliovusi moteris klausė jos nurodymų. Į rankinę įsidėjo tik būtinus dokumentus ir sūnelių nuotrauką. Kai brolis su kaimyne ją atvežė į oro uostą, jam atidavė savo telefoną.
„Išvažiavo į nežinią, – apgailestavo motina, nuo tos lapkričio dvyliktosios iš dukros nesulaukianti jokios žinios. – Su vienintele plona odine striuke, nešiltais batais, džinsais.“
Skurdas išvijo į Airiją
Motina pasakoja, kad penkis vaikus išaugino beveik viena. Visi vaikai – vieno tėvo, tačiau su šiuo žmogum nesiryžo susituokti. Vargo viena. Dirbo. Rinko grybus ir uogas. Neretai jai padėdavo geri kaimynai, matydami, jog moteris – tvarkinga, kabinasi į gyvenimą.
Paaugę vaikai patys turėjo kibtis į gyvenimą. Jos dukra pagimdė porą vaikų. Nelengva buvo verstis Lietuvoje. Kartu su vaikų tėvu 2004 – aisiais išskrido į Airiją dirbti grybų plantacijose. Iš pradžių vaikus paliko Lietuvoje. Paskui tėvas nusprendė vaikus išsivežti į Airiją. Dviejų sūnelių mama negalėjo dirbti.
Airijoje svetimos kalbos nemokančios moters laukė ne pyragai. Reikalus tvarkė anglų kalbą neblogai mokantis jos sugyventinis. Jis ėmė pašalpas už vaikus ir tvarkė visus šeimos finansus.
Už dvidešimties kilometrų gyvenęs brolis sako dažnai nuvažiuodavęs pas seserį, kai vyro nebūdavę namuose. Šaldytuvas dažniausia būdavęs beveik tuščias. Galiausiai moteris taip išseko, jog svėrė tik 40 kilogramų. Negana to, pradėjo lauktis trečio vaiko. Artimųjų ir kaimynų tvirtinimu, dažnai tekdavo kęsti sugyventinio smurtą.
Su vaikais ji buvo grįžusi į Lietuvą, tačiau sugyventinis, vaiko teisių gynėjų padedamas, vėl prikalbino skristi į svetimą šalį. Gyvenimas nepasikeitė.
Norėdama išgelbėti po širdimi spurdančią naują gyvybę, moteris pasiėmė devynerių ir aštuonerių metų sūnelius ir pėsčia patraukė dvidešimt kilometrų iki brolio.
Padėti pasišovė latvė
„Penkerius metus gelbėjau, – pasakojo teisės ir vadybos studijas baigęs ir Airijoje uždarbiavęs dingusios brolis. – Pelniau tik sesers sugyventinio neapykantą. Esu patyręs smurto, sulaukęs grasinimų. Paskui išvažiavau dirbti į Švediją.“
Išvykus broliui, anglų kalbos nemokančią nėščią dviejų vaikų motiną pasišovė globoti pažįstama latvė. Globėja, rusų advokatų padedama, pasiekė, kad teismas vaikų tėvui uždraustų trejus metus prie jų artintis.
Airijoje vaikus auginanti ir mažas pajamas turinti šeima už vieną vaiką gauna 150 eurų per savaitę, be to, gauna po 300 – 400 eurų būsto išlaidų. Pagimdžiusi motina gauna nemažą vienkartinę išmoką.
Praėjus keliems mėnesiams po gimdymo, kelmiškė, latvės rūpesčiu, buvo paguldyta į psichiatrijos ligoninę. Latvė tapo oficialia jos vaikų globėja.
Keletą mėnesių moteris buvo slopinama raminamaisiais vaistais. Kartą šiaip ne taip prisiskambinusi dukrai į ligoninę motina sako išgirdusi silpną jos balsą: „Mamyte, pasiimk mane iš čia. Man labai bloga. Neturiu nė cento. Nemoku kalbos.“
Kai po pusmečio moteris buvo paleista iš ligoninės, vaikų globėja patarė jai važiuoti į Lietuvą. O ji toliau globosianti vaikus.
Kyla abejonių
Moteriai vėl išvykus į Airją, artimieji nesulaukdami iš jos jokios žinios, sunerimo.
Pradėta abejoti ir globėjos latvės gera valia. Ar patikli moteris nebus patekusi į gerai suplanuotos aferos žabangas? Nežinia kokį dokumentą galėjo pasirašyti. Gal ji kuo nors apkaltinta? Gal vėl atsidūrė psichiatrijos ligoninėje? Gal latvė jau visam laikui paėmė globoti jos vaikus?
Brolis žinojo, kad latvė jau pakeitusi gyvenamąją vietą. Dažnai keisdavusi telefono korteles ir plaukų spalvą.
Padėjo „Šiaulių krašto“ žinutė
Artimieji globėjai keletą kartų skambino, tačiau įsijungdavo tik balso paštas. Nepavyko su ja iškart susisiekti ir „Šiaulių kraštui“. Žurnalistė nusiuntė balso žinutę apie tai, jog jos globotinės dingimu susidomėjo policija ir spauda.
Tik tada du mėnesius dėl nežinomų priežasčių artimiesiems apie save nepranešusi pradingėlė moteris ketvirtadienį paskambino. Šalia jos buvo jos vaikai. Moteris tvirtino į Lietuvą negrįšianti.
Tačiau ir po šios žinios artimiesiems liko dar daug neatsakytų klausimų. Kas svečioje šalyje laukia vienišos, nemokančios anglų kalbos emigrantės ir jos vaikų?
Regina MUSNECKIENĖ
