Prekybos centras. Jauna emigrantė, matyt, neseniai šiame mieste, blaškosi tarp parduotuvės lentynų. Stabteli prie vienos, perbėga žvilgsniu prekes, apsidairo aplinkui, žengia žingsnį atgal. Nueina. Krepšelis vis dar tuščias, o ji tai čia, tai ten, ir vis svarsto, vis dvejoja...
Praėjusią savaitę norėjau nusipirkti skalbimo miltelių. Net neįsivaizduojate, kiek laiko sugaišau prie vienos lentynos. Gal kokias 15–20 minučių... Apėmė keistas nepasitenkinimas: čia nėra prekių! Kodėl čia nėra mano pamėgtų prekių, kurias pirkdavau Lietuvoje? Kodėl turiu keisti nusistovėjusius vartojimo įpročius ir pirkti kažką, ko nepažįstu? Nesikeikiau, žinojau, kad kas nors mane gali suprasti. Kvailai jaučiausi totalaus neapsisprendimo akivaizdoje. Kita vertus, visi produktai turėjo alternatyvų mano anksčiau naudotiems. Tereikėjo persiorientuoti ir pirkti ne seniai žinomą, o naujai atrastą prekę. Bet ne, niršau nežinia ant ko: „Čia nėra man įprastų prekių!“
Panašiai buvo ir su „atvirkščiu“ Londono eismu. Galimas daiktas, šiuo atveju veikia lietuviškas mentalitetas – jei kitaip, nei esi įpratęs, vadinasi, blogai. Kiekvieną kartą priėjusi gatvę, kurią man reikėdavo kirsti, turėdavau stabtelėti ir pagalvoti: „Aha, Lietuvoj pirmiau žiūrėdavau į kairę, vadinasi, čia reikia žiūrėti į dešinę“, o sumaniusi važiuoti autobusu, „turiu eiti taip, lyg norėčiau grįžti atgal“ – keista moteriška naujokės emigrantės logika...
Visada stebėdavausi lietuvišku posakiu „pripratimas stipriau už prigimimą“, bet jau trečią savaitę gyvendama Londone imu suvokti, koks jis teisingas. Sunku atvykus svetur nebebūti tuo, kuo nuo seno esi įpratęs būti. Sunku keisti gyvenimo ir vartojimo įpročius. Didžioji dauguma mūsiškių to net neneigia ir visai patogiai jaučiasi toliau gyvendami lietuviškai. Gal todėl Londone tiek daug lietuviško maisto parduotuvių, tautietį gali atpažinti iš nusistovėjusio lietuviško aprangos stiliaus, net kalbėdami angliškai iš tikro sakinius dėliojame gimtąja kalba. Pripratimo sunku atsisakyti, o štai prigimimą imame užmiršti...
Ne kartą teko girdėti, kaip lietuvis keikia savo tautietį. Netgi sulaukiau patarimų saugotis lietuvaičio: „Atims, apgaus, išnaudos – tai ne anglas. Šiuo, nors ir saldžiai šypsosi, bent jau galima pasitikėti.“ Aišku, visokių žmonių būna, bet kaip apmaudu atvykus į svetimą šalį jaustis svetimai tarp savų. Pripratimas stipresnis už prigimimą – dabar jau visiškai sutinku su senolių išmintimi.
