Pristatome pokalbius su žmonėmis, kurie yra vienaip ar kitaip susiję su portalu Anglija.lt. Būtent šių žmonių darbas turėjo įtakos tam, kad Anglija.lt daugelį metų yra populiariausia lietuvių emigrantų žiniasklaidos priemonė. Dažnai Anglija.lt darbuotojai lieka „už kadro“, todėl pagalvojome, kad visiems bus įdomu iš arčiau susipažinti su mūsų kolegomis ir draugais. Kad liktume kiek įmanoma nešališki, parengti pokalbius paprašėme pas mus praktiką atlikusios žurnalistikos studentės Rasos.
Šįkart – pokalbis su Anglija.lt pardavimų vadybininke Inga Šilinskaite.
Remigijus Kostrovickas, Anglija.lt bendrasavininkis
Prie Anglija.lt kolektyvo prieš tris mėnesius prisijungusiai reklamos pardavimų vadybininkei Ingai tiesiog sekasi. Ji įsidarbina ten, kur niekas nemano, jog jai pavyks. Ingos dukros lengvai prisitaikė prie naujojo gyvenimo Londone, o ji pati sako, kad šiame mieste jos šeima sutinka tik gerus žmones. Laukdama naujų likimo staigmenų, Inga dalinasi savo pirmaisiais gyvenimo Britanijoje įspūdžiais.
Anksčiau tvirtinai, jog neemigruosi. Kodėl?
Maždaug prieš šešerius metus, kai dar mokiausi universitete, su vyru vieną vasarą atvykome į Angliją. Turėjome du laisvus mėnesius, tai norėjome paatostogauti ir šiek tiek padirbti. Tada gavau darbą fabrike ir tai buvo kažkas baisaus – žmones į darbo vietą atveža su autobusiukais, kaip ančiukus suskaičiuoja visus, darbo dienai pasibaigus surenka ir veža namo. Ši darbo patirtis buvo tiesiog kraupi. Man dar dabar tas baisus vaizdas akyse stovi. Kai sugrįžau namo, pasakiau sau, kad tikrai niekada niekada neemigruosiu.
Kas atsitiko, kad jūsų šeima pakeitė nuomonę?
Iš pradžių su vyru griežtai pasakėme, kad mums gerai ir Lietuvoje, nereikia mums niekur važiuoti. Bet po truputį pradėjome kalbėti, jog gal kada nors ateityje reikėtų pabandyti. Tada atėjo tas momentas, kai susikrovėme daiktus ir išvažiavome.
Kartais juokais kalbėdavome, kad bedam pirštu į žemėlapį ir nutariam, kurioje šalyje pradėsime naują gyvenimą. Bet paskui pasakiau, jog geriausia yra vykti į Angliją – čia gyvena daug draugų, giminių. Aš labai mėgstu bendrauti, tai žinojau, jog kai tiek daug artimųjų aplinkui, tikrai nesijausiu vieniša. Esant čia, atsinaujino primirštos draugystės. Tik labai pasiilgstu mamos ir sekmadieninių jos lankymų.
Vos čia atvykę gyvenome pas giminaičius. Kai norėjome išsinuomoti butą, susidūrėme su ta problema, jog reikia pateikti mažiausiai pusės metų pajamas. Be to, norėdamas atsidaryti banko sąskaitą, turi pateikti namų adreso patvirtinimą. O jo negalėjome turėti, nes neturėjome buto. Mano pusseserės pažįstamas mums labai padėjo, nes jis dirba nekilnojamojo turto agentūroje, tai jo dėka galėjome išsinuomoti būstą.
Apskritai, Londone mums viskas padėta tarsi ant lėkštutės. Jei ko nors nežinau, paskambinu draugams, kurie čia gyvena daug laiko, ir iš karto išsiaiškinu problemą. Mes su šeima esame labai dėkingi mus palaikantiems asmenims, be jų pagalbos tikrai nebūtų pavykę taip lengvai čia įsikurti. Be to, čia sutikome tik gerus, padėti norinčius žmones.
Ar nebandė artimieji gąsdinti, jog sugrįšite, nes jums paprasčiausiai nepasiseks?
Tikrai ne. Kai apie išvykimo planus sakėme tėvams ir draugams, jie manė, kad juokaujame. Paskui visi sakė, kad pabūsime porą mėnesių ir sugrįšime, nes pasiilgsime artimųjų. Bet jau devynis mėnesius esame čia ir negalvojame apie grįžimą į Lietuvą.
Visiems buvo šokas, jog išeinu iš gero darbo. Dirbau farmacinės kompanijos medicinos atstove, vykdžiau pardavimus. Labai ilgai svajojau ten dirbti, bet dažniausiai į tokias kompanijas priima žmones, kurie turi medicininį išsilavinimą, o aš buvau baigusi Kauno Technologijos Universitete verslo vadybą ir administravimą. Bet lankiau papildomus kursus ir įsidarbinti pavyko.
Visą laiką ir užsiiminėjai pardavimais?
Taip, nuo pat mažens ką nors pardavinėdavau. Kai dar mokiausi mokykloje, prie turgaus pardavinėdavau maišelius produktams susidėti. Kai močiutė prekiaudavo daržovėmis turguje, aš irgi tai dariau, tik atskirai nuo jos. Vėliau buvau atidarius drabužių parduotuvę. Paskui dirbau įmonėje, kuri aptarnauja kavines, restoranus ir barus.
Apskritai, man labai nepatinka sėdėti vienoje vietoje. Jei turiu kurią dieną dirbti biure, tai visą laiką, kol skambinu klientams ar dirbu su kompiuteriu, maluosi ant tos kėdės. Man visada reikia kur nors važiuoti. Visada ir dirbdavau tokį darbą, kur niekada nereikėjo sėdėti vienoje vietoje.
Kaip sugalvojai darbintis portale Anglija.lt?
Man tiesiog labai patiko šis portalas, nes prieš atvykdama į Londoną, dažnai lankydavausi Anglija.lt. Šiame portale ir gavau labai daug informacijos apie Britaniją. Per savo gimimo dieną, gruodžio 12-ąją, pamačiau, jog Anglija.lt ieško reklamos pardavimų vadybininko (prieš tai dirbusi Ieva išėjo dekretinių atostogų – red.). Labai apsidžiaugiau, nors nebuvau tikra, ar man tikrai pavyks įsidarbinti. Ilgai laukiau atsakymo ir vis tikėjausi, jog man pavyks čia papulti. Na, o darbus pradėjau vasario 4-ąją.
Visada yra svarbiausia, kad patiktų darbas, kurį dirbi. Jei darysi tai, kas malonu, visada būsi laimingas ir neskaudės galvos dėl to, jog darai kažką, kas tau nepatinka. Šį darbą aš labai mėgstu – kiekvieną dieną sutinku daug naujų ir įdomių žmonių. Iš tikrųjų dirbdama pamačiau, jog lietuviai yra nepaprastai verslūs žmonės. Atvykusi į Britaniją, žinojau tik kelis didelius autoservisus, parduotuvę „Lituanica“. O dabar pamačiau, kiek daug įmonių įkūrė lietuviai. Jie yra tikrai šaunuoliai.
Anglija.lt darbuotojai retai keičiasi, kolektyvas jau yra susiformavęs. Ar nebuvo sunku į jį įsilieti?
Tikrai ne. Visada jaučiu didelį palaikymą iš kolegų. Žinau, jog bet kada galiu į juos kreiptis pagalbos ir jie visada labai greitai man padės, atsakys į rūpimus klausimus. Darbo pradžioje daugelio dalykų nežinojau, tai direktoriai ir kiti darbuotojai, su kuriais tenka susidurti dėl darbo, visada mane palaikė, kantriai viską aiškindavo.
Nors tau nepatinka dirbti vienoje vietoje, ar nepavargsti, kai Londone reikia nuolat keliauti? Juk šis miestas yra daug didesnis nei tavo gimtasis Panevėžys.
Man kaip tik patinka, jog šis miestas yra toks didelis. Čia tiek daug žmonių, visi skuba, eina, bėga. Gyvenimas nuolat vyksta. Panevėžyje yra taip tuščia – sekmadieniais miestas atrodo kaip po karo. Aš visada norėjau gyventi dideliame mieste.
Britanija niekada nebuvo svetima šalis – mes nuolat čia vykdavome aplankyti giminaičių, sutikti Naujųjų metų ar apsipirkti. Su šeima žinojome, ką ši šalis gali mums pasiūlyti ir ko galėtume tikėtis. Todėl Londono dydis nestebino, o ir kultūrinio šoko nepatyrėme.
Į Angliją atvykai su dukromis. Kaip joms sekėsi adaptuotis?
Kai ruošėmės išvykimui, daug kalbėjome, jog išvažiuosime ir daug kas pasikeis. Tai mano vyresnioji dukra, kuriai dabar yra aštuoneri, per pasiruošimą nelabai suprato, kas vyksta. Ji vieną dieną laukė, kada išvyksime, kitą dieną norėjo likti Lietuvoje, paskui vėl laukė kelionės. Kadangi Anglijoje gyvena vyro mama, dukra buvo pasiilgusi močiutės ir džiaugėsi, kai atvažiavome. Vėliau atėjo laikas, kai ji neturėjo draugų ir jai čia buvo sunku. Dabar vėl viskas gerai, nes turi su kuo bendrauti.
Anglų kalbą vyresnėlė išmoko labai greitai ir dabar net dienoraštį rašo angliškai. Nors Lietuvoje ji baigė pirmą klasę, čia iškart eina į ketvirtą. Pradžioje buvo sunku, nes dar nemokėjo tų dalykų, kuriuos moka ketvirtokai. Pavyzdžiui, dalinti ar dauginti skaičius. Bet ji yra labai gabi, todėl greitai visus pasivijo.
Vyresnioji dukra yra labai užsispyrusi – nesvarbu, ko ją mokini, ji viską turi padaryti pati. Tai ir padėjo jai geriau adaptuotis. Be to, mūsų kaimynystėje gyvena daug lietuvių vaikų. Su jais dukra ir bendrauja, jie eina į tą pačią mokyklą.
Mano mažajai dabar yra dveji, todėl ji nesuprato to pasikeitimo. Kai einame pasivaikščioti, tai pamačiusi juodaodį sako jam hello, nes mano, kad taip reikia. Anglų kalbos ji negirdi, nes namuose kalbame lietuviškai, o su vaikais žaisti į lauką neina.
Kokių galėtumėte duoti patarimų, kaip reikia paruošti vaiką išvykimui?
Man atrodo, kad reikia labai daug kalbėti su juo. Sakyti, kad išvažiuosime, dabar gali būti sunku, bet visiems išvykus būna sunku, reikia šiek tiek pakentėti. Taip pat reikia vaikus kartais kalbinti angliškai – paklausti, ar žino, ką vienas ar kitas žodis reiškia.
Laisvalaikiu atrandate Londoną?
Taip. Dažnai su šeima važiuojame į parkus, susitinkame su lietuviais draugais ar tiesiog einame kur nors skaniai pavalgyti. O aš labai mėgstu su draugėmis eiti šokti į naktinius klubus. Nors čia rečiau išeinu, nes ne visada atsiranda, kas galėtų prižiūrėti vaikus. Iš tikrųjų mano laisvalaikio praleidimas visiškai nesiskiria nuo to, ką veikdavau Lietuvoje, tik čia daugiau pasirinkimo.
Su Inga kalbėjosi Rasa Kregždaitė
