| Indrė VAITKUVIENĖ
Šilutiškis Paulius Abromaitis būdamas vos 16-os metų su šeima emigravo į Airiją. Skirtingai nei daugelis išvykėlių – ten jis susikūrė savo svajonių gyvenimą. Pats Paulius sako: ,,Turiu nuostabią šeimą ir mėgiamus užsiėmimus. Ko daugiau žmogui gali reikėti?“.
- Kiek laiko gyvenate Airijoje? Kokios priežastys paskatino išvykti?
- Išvykau iš Lietuvos būdamas 16-os metų. Jau daugiau nei 8-erius metus džiaugiuosi gyvenimu Airijos saloje. Iškeliavau paskui savo šeimą. Pirmasis į Airiją išvyko tėtis, vėliau mama, o tada aš ir mano brolis. Dėl šio žingsnio tikrai nesigailime nei vienas.
- Ar retkarčiais dar apsilankote Lietuvoje? Ar atstumas ir nemažai metų, praleistų svetur, pernelyg nenutolino jūsų nuo giminaičių, draugų?
- Pastarąjį kartą Lietuvoje lankiausi prieš trejus metus. Vasarą planuoju vėl grįžti aplankyti artimųjų ir draugų, kurių išties pasiilgstu. Manau, ir gyvenant svetur galima išlaikyti ryšius su artimais giminaičiais, susitikti. Su tikra, artima gimine ryšiai nenutrūks, jei pats jų nenutrauksi. Su draugais kiek kitaip… Išvažiavau dar būdamas nepilnametis ir atrodė, kad kitų draugų nebus, tik tie, kuriuos palikau Lietuvoje. Bet gyveni, augi ir supranti, jog pasaulis visiškai kitoks. Lietuvoje šiuo metu, ko gero, likę keli žmonės, kuriuos galiu vadinti draugais, kiti – tiesiog pažįstami.
Išskyrus artimuosius, draugus, Airijoje daugiau beveik nieko netrūksta – galima rasti visko, ko yra Lietuvoje! Žinoma, skiriasi klimatas.
- Vadinasi, nekyla minčių grįžti gyventi į Lietuvą?
- Minčių apie grįžimą gyventi į Lietuvą kyla kaip, manau, ir daugumai. Tai normalu. Visi mes, emigrantai, turbūt apie tai pagalvojame. Bet kuo daugiau metų praleidi kitoje šalyje, tuo labiau pripranti prie jos ir tiesiog nebeįsivaizduoji savęs Lietuvoje.
- Kaip sutikai savo sužadėtinę?
- Savo sužadėtinę Jovitą sutikau viename iš fabrikų, kuriame pradėjau dirbti tik atvažiavęs į Airiją. Taip jau buvo, kad daugiausia laiko darbe praleisdavome kartu. Iš karto radome bendrą kalbą, taip ir nebeišsiskyrėme. Vėliau sulaukėme didžiausio savo gyvenime džiaugsmo - dukrelės Paulos. Taip tapome gražia ir laiminga šeima.
- Kur planuojate švęsti savo vestuves?
- Šiuo klausimu taip pat greitai sutarėme ir nusprendėme, kad vestuvės tikrai bus Lietuvoje.
- Koks buvo pirmasis jūsų darbas, kai persikraustėte į Airiją? Papasakokite darbų kaitą ir kuris iš jų jums labiausiai patiko?
- Tik atvažiavęs į Airiją pradėjau dirbti vištienos pakavimo fabrike ir jame praleidau beveik trejus metus. Darbo kaitos tikrai neturėjau ir kai baigiau darbą fabrike, atidarėme savo duonos kepyklą. Čia sėkmingai kuriame verslą jau šešerius metus.
- Sako, kad namų ilgesys pradeda kamuoti po kelių mėnesių. Kaip buvo jums? Kada pradėjote ilgėtis Lietuvos, Šilutės? Kada su tuo susigyvenote?
- Kai atvykau į Šiaurės Airiją, pirmi trys mėnesiai buvo žudantys... Jaunas 16-metis sėdėdavau namuose, nežinojau nei kur eiti, nei kur dingti. Bet po turputį atsirado didelis būrys draugų! Lietuvos ilgėjausi gal pirmus dvejus metus. Vėliau keletą kartų grįžau ilsėtis į Lietuvą ir tada supratau, kad čia vis dar sunkiai suprantama, sunkiai išgyvenama. Kaip bebūtų, aš myliu savo tėvynę, tik man geriau sekasi gyventi užsienyje.
- Ar mokėtės Airijoje? Mokykla, koledžai?
- Žinoma, mokiausi. Savaitgaliais dirbdavau fabrike, o šiokiadieniais lankydavau vadybos kursus viename iš koledžų. Dabar esu diplomuotas vadybininkas.
- Kaip integravotės į paauglių gyvenimą? Ar greitai susiradote draugų?
- Mano kurse paauglių buvo labai mažai, o ir pats nebuvau linkęs į dideles draugystes su vietiniais. Su bendrakursiais bendravome ir mums sekėsi visai neblogai. Bet iš tiesų, tai tik nuo paties žmogaus priklauso, ar rasi draugų užsienyje, ar taip ir būsi vienas. Diskriminacija nėra jaučiama, jeigu tu pats jos neiššauki, bet aišku, būna visko.
- Dabartinis jūsų draugų ratas Airijoje lietuviai?
- Taip, tikri mano draugai yra tik lietuviai, bet turiu nemažai pažįstamų ir iš vietoje gyvenančių žmonių.
- Kaip leidžiate savo laisvalaikį?
- Pagrindinis laisvalaikis yra mano hobi, kuriuo užsiiminėju jau daugiau nei dešimt metų. Tai radijo laidų vedimas! Jam skiriu nemažai laiko ir džiaugiuosi, kad tai sau galiu leisti! Bet pirmoje vietoje, žinoma, mano šeima - dukra Paula ir sužadėtinė Jovita.
- Papasakok, kada ir kaip kilo sumanymas kurti radijo stotį „Svetur“?
- Nuo pat paauglystės mane domino radijas, su juo susijusi veikla. Dar būdamas 12-os metų stengiausi šioje srityje mokytis ir tobulėti. Nesu profesionalas, esu savamokslis. Mintis įkurti radiją „Svetur“ kilo prieš pusantrų metų. Susikviečiau savo artimiausius draugus, pasiūliau įkurti internetinę radijo stotį, skirtą emigrantams. Iš pradžių visiems patiko ši mintis, visi rodė iniciatyvą. Bet vėliau tas ryžtas išblėso, išsiskirstėme ir galiausiai likau tik su kolega Klaidu. Su juo iki šiol stengiamės tobulinti ir toliau plėtoti savo mažą svajonę ir pomėgį.
- Ar jūsų sužadėtinė padeda ,,radijo gyvenime“?
- Jovita mane labai palaiko, o tai ir yra didžiausia pagalba darant tai, ką nori.
- Ką apie šį sumanymą sakė aplinkiniai? Ar palaikė?
- Aplinkinių palaikymo buvo daug! Visi džiaugėsi. Ar bent taip sakė. Juk vis dėlto reikia mums, lietuviams, pramogų ir svetimoje šalyje! Radijas, gera muzika ir šypsenos veiduose – nuo to gyventi tik geriau!
- Ar sulaukiate didelio klausytojų aktyvumo?
- Nuolatinių klausytojų nėra tūkstančiai ar šimtai. Kol kas mūsų nuolat klausosi apie 30–50 žmonių. O jeigu kalbame apie prisijungimus per dieną, tai galiu drąsiai sakyti, kad jų būna ne 100 ir ne 200. Galbūt daugumai tai atrodys mažai, bet patikėkite, kad išlaikytum klausytoją vieną valandą, reikia jį labai sudominti.
- Kokiai auditorijai radijas skirtas?
- Mūsų auditorija labai įvairi. Remiantis statistiniais duomenimis, radijo „Svetur“ klausosi 18–35 metų žmonės. Kadangi radijas nėra komercinis, pagrindinis jo tikslas - informuoti emigrantus ir kelti jiems nuotaiką.
- Tiems, kurie tik dabar sužinojo apie jūsų radiją, papasakokite, kokių laidų galima išgirsti.
- Kol kas penktadieniais nuo 19 val. vedame laidą „Sveturbiniai“. Įsirengėme mažą studiją namie, stengiamės kuo profesionaliau viską atlikti. Tiems, kurie mūsų klauso, manau, patinka.
Pirmąją laidos valandą skiriame įvairioms naujienoms iš Lietuvos muzikos pasaulio ir reikalingai bei naudingai informacijai gyvenantiesiems Airijoje ir Anglijoje skelbti. Tiesa, šių naujienų mums trūksta, kai kurie portalai atsisako su mumis dirbti ir dalytis tokia informacija. Antrąją valandą savo eterio skiriame stipriems juokams. Tiesiog linksminamės. Daug nesiteisindamas atvirai pasakysiu, būna, kad ir pasijuokiame iš lietuvių, gyvenančių Airijoje, Anglijoje, ir iš įvairių jų „sugebėjimų“. Atvirai kalbant, mums atsiunčia telefono numerių asmenų, kurie yra kur nors įsipainioję ar galbūt ruošiasi tam. Mes tiesiog paaštriname situaciją. Žinoma, pokalbio pabaigoje pasakome, jog tai tik juokai. Bet kartais ir nedarome to.
- Kaip minėjote, radijas yra jūsų laisvalaikis. Kokia yra pagrindinė jūsų veikla?
- Pagrindinė mano ir šeimos veikla bei pajamų šaltinis yra kepykla. Ji pavadinta tėčio vardu – „Raigedo duona“. Kepame duoną ir šakočius tautiečiams, gyvenantiems Šiaurės ir Pietų Airijoje. Patys esame įsikūrę Šiaures Airijoje, Kreigavone (Craigavon). Džiaugiamės, kad žmonėms patinka mūsų produkcija. Labai stengiamės šioje srityje būti geriausi. Svarbiausia siekti savo tikslų, rodyti, kad tikrai gali ir moki. Ir galbūt tai atvers kortą į dar sėkmingesnį verslą. Turime daug užmojų bei tikimės savo produkcijos pateikti ir daugiau užsienyje gyvenančių tautiečių.
- Kaip manote, koks airių požiūris į imigrantus ir konkrečiai į lietuvius?
- Pasitaiko visko. Priklauso nuo paties airio išsilavinimo. Vieni tikrai yra nuoširdūs, kiti – tiesiog šneka su tavimi, šypsosi, bet tau už nugaros daro visai ką kita. Manau, kaip ir Lietuvoje, taip ir Airijoje, nėra tobulų žmonių. Sąžiningiems ir doriems lietuviams problemų nekyla, jiems niekas nekenkia.
Kalbant apie verslą, tenka susidurti su įvairiausiais vietiniais žmonėmis. Vieni džiaugiasi ir padeda kuo gali, kiti rodo džiaugsmą, bet už nugaros peikia, treti tiesiog ignoruoja sužinoję, kad tu, jų žodžiais tariant, „forneris“. Bet į viską reikia žvelgti pozityviai. Gyveni ir mokaisi, atsirenki, su kuo galima bendrauti, su kuo – verslą plėtoti ar užmegzti draugystę.
- Papasakokite apie miestą, kuriame gyvenate. Turbūt palaikote ryšius su jame gyvenančiais lietuviais?
- Miestą sudaro trys miesteliai: Portadaunas (Portadown), Kreigavonas (Craigavon), Lerganas (Lurgan). Juose tikrai daug tautiečių. Ryšius palaikau su daugeliu čia gyvenančių lietuvių. Džiaugiuosi, kad jų gausu, tai leidžia pasijausti kaip savoje šalyje!
- Ar organizuojate bendrus renginius, susibūrimus?
- Anksčiau organizavome koncertus tautiečiams, kvietėme Lietuvos žvaigždutes į Airiją linksminti jų. Su šeima rengdavome išties nemažai koncertų – 8–10 per metus. Keliavome po visą Airiją. Kas organizuoja koncertus, žino, kad šiuo metu sunku pritraukti į juos daug lietuvių. Tad renginių organizavimą palikome nuošaly ir visas pastangas dedame į kepyklos verslą.
- Kaip manote, kas daugiausia lemia jaunų žmonių emigraciją iš Lietuvos? Ką reikėtų keisti?
- Niekam ne paslaptis, kad išvykstama ne iš gero gyvenimo. Aišku, yra žmonių, kuriems ir Lietuvoje, ir čia nebuvo gerai. Jaunimas, mano manymu, Lietuvoje turėtų būti labiausiai saugomas, nes be jo nebus naujų idėjų, jėgų ir pati šalis netobulės. Studentams nėra lengva finansiškai: reikia pragyventi, mokėti už mokslą, be to, jaunas žmogus ir linksmybių nori, tačiau ne viską gali sau leisti.
Džiaugiuosi dėl tų, kurių gyvenimas tiesiog verda Lietuvoje, dėl tų, kurie laimingi, kad nereikėjo emigruoti. Džiaugiuosi ir dėl tų, kurie išdrįso laimės ieškoti svetur, pradėjo geresnį ir kokybiškesnį gyvenimą.
- Nekyla abejonių, kad ir jūs pats jaučiatės patenkintas savo gyvenimu.
- Taip, džiaugiuosi ir dėl savęs! Turiu nuostabią sužadėtinę Jovitą, dukrą Paulą ir kitus artimuosius šalia. Šie žmonės visada mane palaiko. Linkiu ir visiems kitiems būti optimistiškesniems, daugiau šypsotis ir išpildyti kuo daugiau savo norų! Gyvename tik kartą! Mėgaukimės tuo ir neerzinkime vieni kitų.
