Būreliui į Angliją užsidirbti atvykusių panevėžiečių tik laimingas atsitiktinumas padėjo pasprukti nuo juos įdarbinti žadėjusių engėjų tautiečių. Kelias dienas be pinigų, maisto, be miego Peterboro mieste praleidę jaunuoliai įsitikino: svetur labiausiai reikia saugotis lietuvių, ypač – į gaujas susibūrusių panevėžiečių.
„Lietuviai randa daug spragų Anglijos įstatymuose, galimybių, kaip apgauti žmones. Čia atvykę jau ne iš vienų girdėjome, kad lietuviai labai bjaurūs ir už pinigus padarytų bet ką“, – „Sekundei“ pasakojo į spąstus patekęs panevėžietis.
Nors jaunuolis mano šiuo metu esantis jau saugioje vietoje ir tikisi, kad jo nebesuras į Angliją atvežę panevėžiečiai, tačiau savo tikrojo vardo viešinti neišdrįso.
„Jie neprognozuojami. Dar nežinia, kas manęs laukia, kai grįšiu į Lietuvą“, – nuogąstavo Lino slapyvardį pasirinkęs vaikinas.
Jam pasisekė: nuo emigrantus išnaudojančių tautiečių pavyko pabėgti. Linas neslepia: jei ne Anglijoje gyvenantys draugai, ir jam galėjo prisieiti pakartoti prieš keletą mėnesių plačiai nuskambėjusį lietuvių emigrantų žygį į Londoną.
Iš tautiečių rankų tuomet ištrūkę trys lietuviai tris dienas pėsčiomis ėjo į Londoną žinodami tik tiek, kad ten yra Lietuvos ambasada.
Žadėjo ir darbą, ir būstą
Panevėžietį studentą Liną suviliojo pažįstamo pasiūlymas padirbėti Anglijoje. Vaikinas neslepia vadinamojo draugo žinojęs tik vardą, tačiau lengvai patikėjęs jo pasakojimu apie verslą užsienyje.
„Aiškino, kad yra sudaręs kažkokias sutartis su Anglijos firma, bet, pasirodo, niekuo jis nesiverčia, tik apgavystėmis“, – nuvykęs svetur įsitikino panevėžietis.
Linui ir dar keliems kartu laimės ieškoti į užsienį besileidusiems draugams buvo pažadėtas legalus darbas Peterboro mieste. Esą atvykus bus pasirašyta sutartis su Anglijos įdarbinimo agentūra, o ši jau paskirs, kokiame fabrike dirbti.
Emigrantai vyko tikėdamiesi per savaitę uždirbti ne mažiau nei 250 svarų ir nesuko galvos, kur apsigyvens. Aukso kalnus siūlęs vadinamasis draugas įtikinėjo, jog gyvenimo sąlygos bus iš tiesų geros.
Sotesnio gyvenimo Anglijoje ieškančius panevėžiečius kiekvieną penktadienį pervežimo paslaugas teikiančios įmonės autobusas paima iš antrojo „Babilono“ automobilių stovėjimo aikštelės. Iš ten pat kartu su Linu praėjusį penktadienį išvažiavo dar apie 10 emigrantų.
Laukė vergovė
Vos atvykęs į Angliją Linas suprato, kad draugo pažadai tebuvo į akis pučiama migla.
„Tik atvažiavus mus išskirstė. Du draugus nuvežė į tikrą landynę – ten gyveno kažkokie girtuokliai, gyvenimo sąlygos baisios. Mus kelis paliko laukti vairuotojo pas neva jo pažįstamą. Gal 10 valandų laukėme nesiprausę, nevalgę, pavargę po kelionės“, – pasakojo vaikinas.
Tik vėlyvą naktį sulaukę vairuotojo panevėžiečiai buvo nuvežti į Peterborą. Jaunuolius apgyvendino name kartu su dviem senbuviais lietuviais emigrantais.
Įsivaizdavusius, kad Anglijoje jų laukia geresnis gyvenimas nei tėvynėje, panevėžiečius realybė apstulbino.
„Mus visus sugrūdo į vieną kambarį, miegojome ant čiužinių, be pagalvių, be antklodžių. Tie du vyrai neturėjo asmens dokumentų, o dviejų dienų jų maisto porcija tebuvo mažas gabalėlis dešros“, – prisiminė Linas.
Sutikti tautiečiai gražaus gyvenimo iliuzija patikėjusiems panevėžiečiams atskleidė tikrąsias jų kraštiečių užmačias.
Anot Lino, lietuvių Peterboro verslo formulė elementari: atsiviliotus tautiečius apgyvendina, įdarbina kito žmogaus vardu.
„Šitaip žmogus patenka į pačią tikriausią vergiją: dokumentų neturi, sunkiai dirba, bet uždarbį pasiima kiti“, – išsiaiškino Linas.
Išsivadavo pasprukę
Jau po pirmosios nakvynės įtartiname name emigrantai sulaukę svečių. Atvažiavę du lietuviai pareiškė į Angliją pabėgę nuo tėvynėje jų ieškančios teisėsaugos. Įbauginę panevėžiečius tautiečiai be užuolankų ėmėsi dėstyti savo sandėrį.
„Siūlė mums kažkur darbą ir gąsdino, kad jei pasiliksime Peterbore, jiems būsime skolingi jau 300 svarų, jei dirbsime mus atvežusiems, turėsime sumokėti po 1000 svarų“, – pasakojo vaikinas.
Vaikino teigimu, neva įdarbinimo paslaugas siūliusiems tautiečiams – 20–27 m. Linas neabejoja, kad vieno jų gali iš tiesų ieškoti policija, keletas jau ragavę kalėjimo duonos.
Plačiau skaitykite 2009 m. spalio 31 d. "Sekundėje".
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
