13 metų Švedijoje gyvenati Edita Saaf rado būdą, ką daryti su Lietuvos ilgesiu. Birželio mėnesį Švedijoje vyks 10-oji tarptautinė užsienio lituanistinių mokyklų stovykla „Draugystės tiltas“. Toks projektas, anot E. Saaf, leidžia emigrantams pasijusti lietuvių bendruomenės dalimi.
„Tikslas yra susiburti į vieną vietą, pabūti kartu ir pamatyti, kad nesame vieni. Tikslas yra tam tikra prasme sugrįžti į Lietuvą, pasijausti kartu, - „Žinių radijo“ laidoje „Salos“ kalbėjo E. Saaf. - Kai esi išvykęs, visai kitaip matai tą prisirišimą prie Lietuvos. Gyvendama Lietuvoje aš apie tai niekada negalvojau, o išvykus supratau, kad man jos labai trūksta.“
Projektas „Draugystės tiltas“ prasidėjo 2005 metais, kai tuo metu jau ketverius metus Švedijoje gyvenančiai E. Saaf, vedančiai dukrą į lietuvišką mokyklėlę, kilo klausimas, kaip suburti daugiau tautiečių. Jiems kilo idėja pasikviesti kaimyninių šalių mokyklėles, surengti sąskrydį ir pažiūrėti, kas iš to išeis. Dabar, pasakoja E. Saaf, projektas išsiplėtė – čia dalyvauja ne tik mokytojai ir mokinukai, bet ir Lietuvos ministerijų atstovai, kultūros atstovai, lektoriai. Sąskrydžio metu vyksta ne tik pamokėlės, bet ir menų užsiėmimai, sporto varžybos.
Kaip išsaugoti lietuvybę?
„Svarbiausia mintis – lituanistinių mokyklėlių susitikimai, tobulėjimas ir bendradarbiavimas, ieškant naujų kelių, gilinantis į kasdienybės rūpesčius: kaip išsaugoti tą lietuvišką pagrindą, kalbą, ypač vaikų, kurie jau gimę ne Lietuvoje, tarpe?“ – kalbėjo E. Saaf.
Dar vienas svarbus „Draugystės tilto“ aspektas – tai mokytojų susitikimo platforma: „Tame aš matau irgi didelę prasmę, kad vaikai susitikdami naudoja lietuvių kalbą ir tuo būdu mato, kad jie nėra vieni, kad tokių vaikų yra daug aplinkui ir kad ta kalba yra svarbi – tam, kad jie galėtų komunikuoti, susirasti naujų draugų“, - kalbėjo E. Saaf.
„Visi, kas atvažiuoja, turi tą patį stiprų poreikį bendrauti: ar atvažiuoja iš Norvegijos, ar iš Italijos, ar iš Amerikos. Esmė yra ta, kad visi genami to paties poreikio susitikti, pažiūrėti, kaip gyvena kiti lietuviai“, - pasakoja emigrantė.
Kaip emigrantų vaikui kalbėti lietuviškai?
„Pagrindinis dalykas, iš ko vaikai gauna kalbą – tai tėvai. Nuoseklus bendravimas su vaiku būtent ta kalba, paskui jau eina mokyklėlės ir sąskrydžiai. Gyvenant svečioje šalyje, 80 % kalbos būna tos šalies kalba – tiek mokyklose, tiek darželiuose. Vienintelis tos kalbos išlaikymas – mama ar tėtis“, - kalba emigrantė.
Pasak jos, vaikas turi žinoti, kad, pavyzdžiui, su mama kalba lietuviškai, o su tėčiu – švediškai, kitaip vaikui prisijaukinti lietuvių kalbą būtų sunku. Aišku, ne visiems emigrantams svarbu išlaikyti lietuvybę, pastebi E. Saaf. Tokių žmonių, kuriems visai neįdomus lietuviškų tradicijų išsaugojimas, anot pašnekovės, visada atsiranda, tačiau ji stengiasi atrasti bendraminčių, kurie padėtų šioje veikloje. „Labai gerai, kad yra aktyvių žmonių, kurie turi idėjų ir noro padėti, nepaisant gyvenimo grafiko, šeimos, draugų, vis tiek atrandamas tas laikas.“
Per savo gyvavimo laikotarpį „Draugystės Tiltas“ apkeliavo šešias Europos šalis: Švediją, Airiją, Vokietiją, Ispaniją, Jungtinę Karalystę, Italiją. Dešimtmečio „Draugystės tilto“ minėjimas vyks birželio 13-15 dienomis Sigtunoje (Švedijoje).
