Dauguma apie emigraciją rašančių autorių stereotipus apie lietuvius tik kartoja ir įtvirtina, teigia emigracines latvių ir lietuvių patirtis aprašančią literatūrą tyrinėjanti Laura Laurušaitė. Anot jos, stereotipų literatūroje gausu, o juos paneigti bando tik talentingi rašytojai.
„Vaizduojami ne tik pačių lietuvių stereotipai, bet ir tai, kaip mus suvokia tų šalių, į kurias emigruojame, atstovai. Tarkime, Lietuva stereotipiškai yra gretinama su Rusija arba Lenkija.
Prie stereotipų dar galima minėti lietuvių ar latvių moteris, kurios pasirenka santuoką su užsieniečiu. Iš tiesų jau daugelyje romanų ta tema vienaip ar kitaip paliesta“, – sako L. Laurušaitė.
– Kokia yra dabartinė emigracijos literatūra?
– Galima sakyti, kad emigracijos literatūra yra daugiau dokumentinis, reportažinis, socialinis literatūros tipas. Jame mažiau svarstomos egzistencinės patirtys. Gal tik talentingesniems rašytojams pavyksta užgriebti, užkabinti gilesnius egzistencinius klodus. Iš esmės didžioji dalis tos literatūros slysta paviršiais. Dauguma knygų tiesiog pradings, neišliks istorijoje. Galbūt jos dabar aktualios, nes aktuali problema.
– Ką būtų galima paminėti iš lietuvių kūrinių kaip ryškiausius, vertingiausius tekstus?
– Žinoma, visų pirma – Dalia Staponkutė, kuri tikrai egzistenciškai labai stipri. Tada, žinoma, paminėčiau ir Marių Ivaškevičių. Taip pat paminėčiau ir Unės Kaunaitės romaną, nes jis man patiko savo vertybinėmis nuostatomis – vis dėlto iš trijų emigrantų du labai stipriai reflektuoja savo situaciją ir nusprendžia sugrįžti į Lietuvą.
Taip pat – Paulinos Pukytės „Bedalį ir labdarį“. Tai – tikrai labai įdomus tekstas, nes autorė sugeba visiškai kitaip, netikėtai pažvelgti į situaciją ir užfiksuoti visišką kraštutinį nesusikalbėjimą tarp vietinio ir emigranto. Ironiška forma, bet labai kūrybiškai sukonstruotas tekstas. Jį reikia skaityti kaip visumą, o ne po vieną gabaliuką, fragmentą.
– Jūs minėjote, kad pažvelgus į latvių literatūrą, susidaro įspūdis, kad latviai apie tai kalba mažiau.
– Man susidaro toks įspūdis, kad vis dėlto Lietuvoje emigracija labiau suvokiama kaip problema. Ji labiau eskaluojama, apie ją daugiau kalbama: yra laidos, skirtos emigrantams per televiziją, laikraščiuose emigrantų problemoms ir aktualijoms skirtos atskiros rubrikos. Galbūt įtakos turi ir tai, kad Latvijoje prastesnė leidybinė situacija, išeina mažiau knygų. Galima interpretuoti įvairiai.
– Mes daug kalbame, diskutuojame. Sociologai, kurie tiria šį reiškinį, įvardija ne vien ekonomines emigracijos priežastis. Jų yra daug ir susijusių su tam tikra jausena, gyvensena. Ar išvykimo priežastys reflektuojamos literatūroje?
– Priežastys tikrai įvardijamos. Jų labai daug. Jų spektras vis plečiasi. Kuo daugiau pasirodo knygų, tuo daugiau, natūralu, iškeliama ir temų, ir problemų. Iš pradžių, žinoma, pagrindinė emigracijos priežastis buvo ekonominė – noras praturtėti, užsidirbti. Dabar atsiranda daug daugiau jaunų žmonių tekstų. Jaunų žmonių, kurie važiuoja studijuoti, pažinti pasaulį, nori pamatyti kitų kultūrų, kaip žmonės gyvena kitur, praplėsti savo akiratį. Taip pat emigracija, matyt, tampa ir mados dalyku. Jauni žmonės emigruoja tiesiog dėl smalsumo ir drąsos. Pavyzdžiui, U. Kaunaitės romane, kurį dabar ką tik skaičiau...
– Ji studijavo užsienyje.
– Taip, bakalauro studijas baigė užsienyje.
Romane sakoma – vienas mano brolis dirba Londone, kitas – irgi ten kažkur Britanijoje, kaip aš liksiu Lietuvoje – jau nebe prestižas. Veikėja tarsi seka brolių pavyzdžiu.
– Ar galima išskirti pagrindines, dominuojančias temas?
– Temos daugiausia susijusios su darbu, tuo, kaip lietuviai ar latviai išnaudojami naujose emigracijos šalyse. Vis dėlto esame suvokiami kaip subjektai, atvykę iš posovietinės erdvės, iš kurių galima išspausti paskutinį prakaito lašą. Tai labai atsispindi literatūroje.
Taip pat vaizduojama studijų realybė, išryškėja kitų tautų charakterio ypatybės, bruožai. Kartais pasijuokiama ir iš savo silpnybių, nes lietuviai paprastai suvokiami kaip konservatyvūs ir nelabai linkę integruotis į kitas kultūras. Bet išeivijos, emigracijos literatūra koreguoja tokį ribotą supratimą. Mes įsiliejame į naująją identitetų pynę, bandome integruotis. Išryškėja mūsų pačių bruožai – taip pat ir neigiami. Ypač Zitos Čepaitės kūrinyje „Emigrantės dienoraštis“ labai pasijuokiama iš lietuvių ir jų – daugeliu atvejų – riboto požiūrio.
– Kartu tyrinėjate ir latvių literatūrą. Ar tos temos ir patirtys latvių literatūroje yra panašios?
– Taip, iš esmės labai panašios. Netgi sakyčiau, kad apskritai tai – daug platesnė problema. Tai – posovietinių šalių ir didelių, ekonomiškai stiprių šalių susidūrimas. Jis išryškėja daugelyje, ypač darbo emigraciją vaizduojančių, kūrinių.
Andros Manfeldes romane moterys tik nuvykusios dirba žuvų fabrike, paskui – kambarinėmis. Taip pat ir Vilio Lacičio romane veikėjas dirba statybose. Taip romanas ir vadinasi – „Stroika“ su vaizdu į Londoną“.
U. Kaunaitė savo romaną yra pavadinusi „Žmonės iš Alkapės“. Per pristatymą jos buvo paklausta, kodėl „Alkapė“, nes iš įvairių užuominų ryškėja, kad omenyje ji turi Lietuvą, bet jai suteiktas mitinis pavadinimas. Autorė gražiai pakomentavo – man atrodo, kad ta patirtis yra universalizuota ir nenorėjau visko suvesti į lietuvišką situaciją, į tai galima pažiūrėti daug plačiau.
– Svarbiu kūriniu galima vadinti M. Ivaškevičiaus „Išvarymą“. Čia svarbi "išvarymo" metafora. Jūs radijo paskaitoje minėjote, kad latvių literatūroje minima „išvalymo“ metafora. Tai – talpios metaforos, atsirandančios, tiek lietuvių, tiek latvių literatūroje. Ką reiškia tas „išvalymas“?
– Tarsi sava šalis atsisako išeivių, kaip tokių nereikalingų ataugų. Žmonės tarsi priversti emigruoti, išvažiuoti kažkur kitur, netgi, jei jie patys to nenori. A. Manfeldes romane labai gražiai parodyta, kaip tos moterys, palikusios mažus vaikus, sergančias motinas, kreditų naštą, alkoholikus vyrus tiesiog neturi kitos išeities, yra priverstos išvykti, kad užsidirbtų, padengtų tas skolas, sumokėtų už motinų gydymą, kad išsimokėtų už vyrų skolas.
– Ar galima kalbėti, kad fiksuojami charakterių, mentaliteto bruožai? Koks susidėlioja lietuvio, gyvenančio ten, paveikslas?
– Tas lietuvis iškyla gana nesimpatiškas. Su saviškiais kartais netgi vengiama bendrauti. Z. Čepaitės knygoje gėdijamasi lietuvių kalbos, o lietuviai tarsi alergizuoja vieni kitus. Pavyzdžiui, viena lietuvė moteris važiuoja liftu su kitais lietuviais ir pasijunta blogai vien dėl to, kad tiek lietuvių šalia.
Man atrodo, kad tikrai galima kalbėti apie neigiamą lietuvio įvaizdį emigracijoje.
Jaunos merginos, kurios išvažiuoja studijuoti, bastosi po pasaulį, dažnai finansuojamos turtingų tėvų. Jos praranda bet kokią orientaciją, tapatybės orientyrus, nebežino, kur save padėti, kaip save realizuoti. Vadina save „prarastąja XXI a. karta“ arba „N generacija“. Šiuolaikinis žmogus nebežino, su kuo jis galėtų tapatintis.
– Jeigu kalbame apie emigraciją, egzistuoja tam tikri stereotipai, pavyzdžiui, požiūris į lietuvius, kitas tautas, bendravimą arba net į mišrias santuokas, darbą. Kaip vis dėlto literatūroje tie stereotipai iškyla?
– Emigracijos literatūra yra labai stereotipizuota. Kuo daugiau skaitau tokių kūrinių, tuo daugiau stereotipų, klišių ir pasikartojančių įvaizdžių išryškėja. Iš kitos pusės, į stereotipus nereikėtų žiūrėti vien tik neigiamai. Stengiuosi juos traktuoti kaip pasikartojančius įvaizdžius. Emigracijoje jie kartais gali būti svarbūs, kad palaikytų tautinę tapatybę, būtų atrama.
Stereotipų yra pačių įvairiausių. Pavyzdžiui, klimatiniai stereotipai, kad Lietuva yra lietaus šalis, čia visą laiką niūru, pilka. Taip pat kulinariniai stereotipai – lietuviai nuolat gamina tuos mūsų tautiniais laikomus patiekalus. Pavyzdžiui, cepelinus verda Ina Pukelytė romane „Prancūziškas romanas“. Jie yra gretinami su Elzaso valstiečių kukuliais.
Vaizduojami ne tik pačių lietuvių stereotipai, bet ir tai, kaip mus suvokia tų šalių, į kurias emigruojame, atstovai. Tarkime, Lietuva stereotipiškai yra gretinama su Rusija arba Lenkija.
Prie stereotipų dar galima minėti lietuvių ar latvių moteris, kurios pasirenka santuoką su užsieniečiu. Iš tiesų jau daugelyje romanų ta tema vienaip ar kitaip paliesta.
Vaizduojamas vardo iškraipymas. Ir U. Kaunaitės romane Kristijonas vadinamas „Chris“, Eglė vadinama „Ugly“ – bjauriąją. Ne viename romane tai pasikartoja. Tarsi, keisdami vardą, užsieniečiai iškraipo ir mūsų tapatybę.
– Ar stereotipai kažkaip sugriaunami? Ironizuojami?
– Galima kalbėti, kad griaunami, bet tai daro tik talentingesni rašytojai, tikrieji rašytojai, o tas srautas vis dėlto daugiausia juos kartoja, tiražuoja, įtvirtina.
